Praėjusį savaitgalį Švedijos mieste Vesterose viešėjo tautodailininkų ir menininkų delegacija iš Šiaurės Lietuvos. Juos pakvietė Vesteroso švedų – lietuvių bendruomenė, švenčianti savo dešimtmetį.
Vesterosas dėmesiu papirko ne tik lietuvių delegaciją, bet ir čia gyvenančias lietuvių šeimas.
Emigrantų vaistas
„Niekada negalėjau ir negaliu užmiršti Lietuvos“, – sako buvusi šiaulietė Jurgita Ravaitytė, jau dvyliktus metus gyvenanti Švedijoje, Vesteroso mieste. Į švedų – lietuvių bendruomenės veiklą įsitraukusi moteris su įvairiais projektais dažnai vyksta į Lietuvą, čia kviečiasi lietuvius, nes kitaip, sako, būtų dar sunkiau – ilgesys Lietuvai yra nenumalšinamas ir nepaaiškinamas.
„Tokie projektai ir renginiai – emigrantų vaistas ar kompensacija Lietuvai“, – jai pritaria kolegė, kita projekto vadovė Dalia Gontaitė, Vesterose gyvenanti antrus metus.
Idėją surengti projektą „Laiptai“ ir pasikviesti lietuvius entuziastingai parėmė ir švedų – lietuvių bendruomenės įkūrėjai – Lietuvos garbės konsulė Birgita Lindh Johansson bei jos vyras bendruomenės pirmininkas Peras Johansson.
Švedai, pamilę Lietuvą
Švedų – lietuvių bendruomenė Vesterose vienija apie 60 narių – daugiausiai švedų, kuriems įdomi Lietuva. Kai prieš dešimtmetį įsikūrė ši bendruomenė, Vesterose, turinčiame apie 150 tūkstančių gyventojų, gyveno vos du lietuviai. Per pastarąjį dešimtmetį čia atsikėlė apie penkiolika šeimų.
Ypatingas ponios Birgitos ryšys su Lietuva užsimezgė apie 2000-uosius, kai ji darbavosi su įvairiais projektais Baltijos šalyse. Tuo laiku buvo rengiamos kelionės, vyko susitikimai, organizuojami seminarai, mokymai.
Tada Birgitai ir kilusi mintis supažindinti savo tautiečius su Lietuva. Kodėl ne su Latvija ar Estija? Birgita prisipažįsta pamilusi lietuvius. „Lietuvoje man visada buvo lengviau kvėpuoti ir bendrauti, nei Latvijoje ar Estijoje“, – sako Lietuvos garbės konsulė.
Kovoja už kiekvieną vaiką
Laima Lialkienė Vesterose gyvena dešimti metai, čia atvyko su šeima, baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitete inžinerinę informatiką. Šiuo metu Laima dirba Vesteroso Lietuvių mokyklėlės mokytoja.
„Vaikai neįtikėtinai greitai užmiršta kalbą. Švediška žaidimų, mokyklos, draugų kalba taip veikia vaiko gyvenimą, kad už lietuvių kalbą reikia kovoti“, – sako Laima.
Kai Laimos šeima atvyko į Švedija, dukrai buvo 10 mėnesių, tad kalbėti ji pradėjo švediškai. „Mums buvo tikras išbandymas, kad mažylė pradėtų kalbėti lietuviškai. Važiuodavome per atostogas į Lietuvą, kviesdavomės į Švediją močiutę po kelis mėnesius, veždavome į sekmadieninę lietuvių kalbos mokyklėlę Stokholme, kol dukra, būdama penkerių, prabilo lietuviškai“, – iš savo patirties pasakoja Laima.
Penki vaikai – jau mokykla
Kai į Vesterosą atsikėlė dar viena lietuvių šeima, auginanti keturis vaikus, mamos ėmė rūpintis įkurti lietuvišką mokyklėlę mieste. Pagal Vesteroso savivaldybėje galiojančią tvarką, jei atsiranda penki svetima kalba šnekantys vaikai, jie turi teisę gauti mokymą gimtąja kalba specialiai įkurtame dvikalbystės centre, o gimtosios kalbos mokytojui savivaldybė moka atlyginimą. Pirmus metus lietuvių kalbos mokytoja važinėjo iš Stokholmo, po to vaikus mokyti apsiėmė Laima. Pas pačius mažiausius ji vyksta į darželius, o mokyklinio amžiaus vaikai renkasi į mokyklėlę pirmadieniais ir antradieniais.
Šiuo metu lietuvių mokyklėlę Vesterose lanko 12 vaikų, nuo rudens dar prisidės keturi-penki mažiukai.
Laima apgailestauja, kad kai kuriems vaikams, ypač jei vienas iš tėvų yra ne lietuvis, lietuvių kalba tampa nebeįveikiamu barjeru.
„Jei vaikas šeimoje nebendrauja lietuviškai, reikia būti labai užsispyrusiam ir neleisti kalbai užgesti, nes paskui jos išmokyti yra labai sunku“, – sako Laima.
Švediją pamilo dėl dėmesio žmogui
Laima prisimena, kad pirmieji metai Švedijoje buvę labai sunkūs. „Man čia ir žolė buvo sintetinė, ir viskas nenatūraliai atrodė, labai trūko tėvų, sesių, artimųjų“, – pasakoja moteris. Tačiau labai greitai ji išmoko kalbą, po metų susirado darbą, draugų.
„Kai dukra pradėjo lankyti darželį, ją apsupo nuostabios auklėtojos, geri vaikai, o didžiulis dėmesys žmogui leido pamilti tą šalį ir įleisti šaknis. Aš labai daug ką ėmiau matuoti per vaiko prizmę – mačiau, kokios čia mokyklos, darželiai, kiek vaikams skiriama dėmesio – ir tai mane pririšo“, – pasakoja Laima, į Lietuvą vykstanti keturis kartus per metus, vis dar neįsivaizduojanti be Lietuvos nei Kalėdų, nei vasaros atostogų.
Šaknis įleidžia per vaikus
Kristina iš Gruzdžių į Vesterosą atvykusi su šeima pasakoja iš pradžių tris mėnesius verkusi – komunikabiliai moteriai sunkiausia buvo nežinoti kalbos, nebendrauti su žmonėmis, be to, labai trūko mamos, giminių, draugų...
Kristinos šeima į Švediją atvyko tarsi trumpam – statėsi namą Šiauliuose ir ketino sugrįžti. Kristinos vyras, sukūręs Vesterose statybų kompaniją, iki šiol šneka, kad į Lietuvą sugrįš. Ir nors namas Šiauliuose jau pastatytas, tačiau Švedijoje gimęs antras vaikas namais vadina jau šią šalį.
Kristina purto galvą: tikrai nebegrįš, kol auga vaikai. O kai vaikai užaugs, norės būti kartu, kad nereikėtų jų ilgėtis, kaip dabar ilgisi savo artimųjų.
Moteris irgi pasakoja pamilusi Švediją dėl rūpesčio žmogumi nuo pat gimimo. Kai gimdė antrąjį vaiką Švedijos ligoninėje, buvo apgaubta didžiuliu dėmesiu, o po gimdymo jai į palatą buvo atneštas ne tik vaikelis, bet ir padėklas su arbata, užkandžiais ir Švedijos vėliavėle.
Nijolė KOSKIENĖ
