Perdegimas, kaip tikra liga, jau senokai yra įtrauktas į oficialų ligų sąrašą, kuris nuolat atnaujinamas pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos tarptautinę ligų klasifikaciją.
Iki šiol tokia diagnozė buvo nustatoma palyginti retai. Dar rečiau dėl jos darbuotojui fiksuojamas laikinas nedarbingumas ir mokama ligos išmoka.
Tačiau specialistai įspėja, kad numojus ranka į perdegimą, problemų kyla ne tik darbuotojui, bet ir darbdaviui.
Sukelia ne tik darbas?
Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas abejojo, kad perdegimą visada sukelia tik darbas.
„Perdegę žmonės nori gerai atlikti darbus, bet bijo, kad jiems nepavyks. Tokie darbuotojai ima daryti klaidas. Perdegimas atsiranda dėl įtampos. Tačiau ją gali sukelti nebūtinai darbas.
Juk gyvename aplinkoje, kurioje daug įtampos. Žmonės išgyveno nerimą pandemijos metu. Dabar matome karą Ukrainoje, infliaciją. Aplink labai daug neigiamų naujienų ir mažai teigiamų. Visos neigiamos emocijos susideda ir su jomis žmogus ateina į darbą“, – komentavo D. Arlauskas.
Tačiau darbdavių atstovas pripažino, kad perdegusiam žmogui vien tik fizinio poilsio gali neužtekti.
„Reikia gydyti žmogaus psichiką.
Dėl perdegusių ir apatiškų žmonių turi susirūpinti ne tik darbdaviai, bet ir valdžia. Juk neseniai buvo atliktas tyrimas, jo metu gyventojų klausė, ar jie gintų šalį karo atveju. Tik 30 proc. Žmonių sakė, kad gintų. Likę gyventojai yra apatiški ir tuo reikėtų susirūpinti“, – siūlė D. Arlauskas.
Darbuotojai dirba per daug
Tuo metu Lietuvos profesinių sąjungų pirmininkė Inga Ruginienė teigė priešingai. Anot jos, dažniausiai darbuotojai perdega dėl per didelio darbo krūvio.
„Tai yra pavojinga liga. Tačiau visiems atrodo, kad pervargimas yra trumpa psichologinė būsena ir į jį nereikia kreipti dėmesio.
Bet viskas kaupiasi ilgą laiką, žmogų pradeda slėgti aplinka, kurioje jis dirba. O perdegimą išgydyti labai ilgai užtrunka. Tačiau tai padaryti būtina, neišsigydžius perdegimo žmogus galiausiai gali tapti nedarbingas, jis nebegalės iš vis dirbti“, – įspėjo darbuotojų atstovė.
Pasak jos, būtina kalbėti apie darbo ir poilsio režimą.
„Siekiame, kad darbuotojai kuo daugiau turėtų laisvų dienų ir nedirbtų viršvalandžių. Darbinė sveikata turi būti saugoma iki pat pensinio amžiaus. Vis tik dažniausiai darbuotojai save nualina taip, kad 50 metų nebegali dirbti savo darbo, kurį dirbo visą gyvenimą.
Kol kas darbdaviai nerimtai žiūri į perdegimą, nors tendencija gerėja. Kai kuriose darbovietėse psichologinei sveikatai yra skiriamas dėmesys. Tačiau tokių įmonių per mažai. Dauguma darbdavių nori, kad darbuotojai dirbtų ir netinginiautų. Jeigu žmogus paprašo poilsio, vyrauja požiūris, kad tai nenormalu“, – komentavo I. Ruginienė.
Ji tikino, kad Lietuvoje trūksta supratimo apie 8 val. darbo dieną ir normalų atlyginimą.
„Tenka girdėti, kad kai žmogus paprašo didesnio atlyginimo, jam pasako, kad daugiau gaus, jeigu dirbs papildomai. Žmonėms leidžiama užsidirbti tik jų sveikatos sąskaitą. Taip žmonės gali dibti, kol yra jauni. Tačiau sulaukus 40 metų žmogus nebegali tiek dirbti, jam gali būti sunku jau dirbti ir 8 darbo valandas“, – sakė darbuotojų atstovė.
Kaip atpažinti perdegimą?
Sveikatos psichologės, sveikatadarbe.lt vadovės Sigitos Vičaitės teigimu, svarbu suprasti, kas yra perdegimas ir kuo jis skiriasi nuo kitų sutrikimų.
„Perdegimas yra nesuvaldyto lėtinio streso darbe rezultatas. Iš šio apibrėžimo aišku, kad perdegimu susergame ne dėl asmeninio gyvenimo iššūkių, o dėl streso, patiriamo darbe. Tačiau jei šis stresas būtų sėkmingai valdomas asmeniniu, profesiniu ir organizaciniu lygmeniu, greičiausiai perdegimu nesusirgtume“, – pastebėjo psichologė.
Ji vardijo požymius ir jausmus, kuriuos jaučia perdegęs darbuotojas.
„Daugėja profesinių įsipareigojimų, ilgėja viršvalandžiai, nepriklausomai nuo objektyvių priežasčių darbas imamas namo, bet ten vis tiek nepadaromas, atsisakoma ilsėtis, dirbama net per atostogas, atsiribojama nuo asmeninio gyvenimo. Kankina perdėta atsakomybė, savikritika, sutrinka emocinė pusiausvyra, apninka baimė, kad nepavyks, atsiranda irzlumas, ciniškumas, šiurkštus bendravimas.
Įsitraukimą keičia sulėtėjimas ir apatija, nebesidomėjimas darbo rezultatais, prioritetinių užduočių neatlikimas, užstrigimas ties smulkiais darbais, į darbą einama vos ne vos prisiverčiant, atsiranda jausmas, kad esu išnaudojamas. Žmogus tampa nedarbingas, prireikia kur kas daugiau laiko ir energijos tam, kad būtų atliktos elementarios užduotys. Dėl to žmonės dažnai išgyvena slegiančią kaltę ir gėdą“, – vardijo S. Vičaitė.
Perdegęs žmogus kelia grėsmę
Psichologė, sveikatadarbe.lt lektorė Liepa T. Valandis sakė, kad perdegusiems darbuotojams ne tik galima, bet ir reikia pasiimti nedarbingumą – kaip ir bet kurios kitos ligos atveju, kai žmogus yra nedarbingas.
„Perdegimo atveju neįmanoma kokybiškai dirbti, o dirbti kokybiškai yra labai svarbu: juk nei vienas mūsų nenorėtų patikėti savo gyvybės pervargusiam pilotui, gydytojui ar ugniagesiui“, – sakė psichologė.
S. Vičaitė irgi teigė, kad perdegęs darbuotojas gali kelti grėsmę ne tik sau, bet ir kitiems.
„Pavojingas reiškinys, kai susirgę darbuotojai vis tiek eina į darbą, nes bijo jį prarasti, neatpažįsta, kad serga arba gėdijasi savo diagnozės, yra vadinamas prezenteizmu. Tokio žmogaus darbingumas, produktyvumas ar kūrybiškumas yra apriboti, ir su laiku jie vis labiau silpnėja, todėl padidėja neracionalių sprendimų, šiurkštaus bendravimo su kolegomis ir klientais, didelių klaidų, traumų ir nuostolių rizika.
Prezenteizmas kelia tiesioginę grėsmę ne tik sergančiojo sveikatai, bet ir jo bendradarbiams bei darbovietei, kurioje jis dirba, – atkreipė dėmesį Sigita Vičaitė.
„Kadangi perdegimas yra nesuvaldyto lėtinio streso darbe rezultatas, vis daugiau Europos šalių jį jau vertina kaip profesinę ligą, o Latvijoje perdegimas net įtrauktas į profesinių ligų sąrašą.
Stebint šias pasaulines tendencijas, diena, kai perdegimą suvoksime kaip profesinę ligą, tikrai ateis ir į Lietuvą“, – vylėsi L. T. Valandis.
Anot jos, perdegimas nėra virusas ar bakterija, todėl neužklumpa žmogaus per naktį, o jo priežastys dažnai yra kompleksinės, todėl ir gydymas – ilgesnis, kompleksinis, kartais ambulatorinis, o kartais, deja, ir stacionarinis.
„Juk žmogui reikia atsistatyti tiek fiziškai, tiek emociškai. Gydymas ir jo trukmė yra labai individuali, priklauso nuo to, kaip greitai žmogus kreipiasi profesionalios pagalbos ir kaip toli pažengęs perdegimas.
Vėluojantys pagalbos kreiptis žmonės kartais turi net keletą metų trunkančias darbo pauzes. Taigi, kartais darbingumą atstatyti užtrunka ilgiau, nei nurodomas terminas nedarbingumo pažymėjime“, – komentavo L. T. Valandis.
Darbovietės bando užkirsti kelią perdegimui
Pasak psichologės L. T. Valandis, darbovietės patiria sunkumų, jeigu jų darbuotojai dirba pervargę. Todėl jos bando tam užkirsti kelią.
„Kai kurios darbovietės jau skaudžiai išgyvena susidūrimo su perdegusiais darbuotojais pasekmes ir ieško atsakymų, ką daryti, kad situacija nebepasikartotų. Kitos pastebi didėjančią perdegimo riziką – darbuotojai yra pavargę, mažiau darbingi ir laimingi, didėja darbuotojų kaita.
Juk žmonės bėga nuo alinančių darbo sąlygų ir ieško sveikesnės darbo aplinkos. Trečioms darbovietėms nuolat prevenciškai rūpintis savo darbuotojų fizine ir psichikos sveikata jau tapę organizacinės kultūros norma, todėl perdegimo atpažinimas ir prevencija jiems yra tik dar viena tema, kuriai jie jaučia pareigą gerai pasiruošti kaip bet kokiai kitai grėsmei“, – sakė L. T. Valandis.
Anot jos, perdegę darbuotojai ne tik dirba, bet ir ieško darbo.
„Darbuotojų atrankos specialistai pastebėjo, kad daugėja perdegusių kandidatų. Įmonėms svarbu žinoti ne tik tai, kaip atpažinti padidėjusią kandidato perdegimo riziką, bet ir kaip padėti tokiam įdarbintam žmogui išlikti geru savo srities specialistu, neprarandant sveikatos.
Netiesa, kad įmonės atsisako įdarbinti žmones, kadaise patyrusius perdegimą, nes įprastai tokie žmonės tampa labai vertingais kolektyvo nariais. Jie gali į perdegimo prevencijos bei postvencijos algoritmus darbovietėse įnešti asmeninį indėlį“, –sakė psichologė.
Tačiau pasak S. Vičaitės, šiuolaikiniam žmogui būtina ir pačiam prisiimti atsakomybę už žinojimą, ką kiekvienas asmeniškai galime padaryti, kad apsisaugotų nuo perdegimo.
„Būtina išmokti atpažinti ne tik fizinį, bet psichikos nuovargį, nes nuovargis gali būti ir perdegimo priežastis, ir pasekmė. Būtina išlaikyti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą; išmokti ilsėtis ir darbostogų nevadinti atostogomis; didinti savo emocinį atsparumą ir mokytis valdyti stresą; stiprinti savo savivertę ir kovoti su nuolatiniu tobulumo siekiu; ugdyti emocinį intelektą, kuris padeda laiku atpažinti, ką ir kodėl mes jaučiame“, – teigė psichologė.
