Devynių lietuvių ekspedicija „Denali Lituanica 2011“ įveikė viršukalnę, apie kurią daugelis veikiausiai nedrįstų nė pasvajoti. Alpinistai pasiekė Denalio viršūnę, kitaip dar vadinamą Makinliu (McKinley) 6194 m aukštyje ir sėkmingai sugrįžo į tėvynę.
Asta Komkaitė, Egidijus Kipurys, Darius Vaičiulis, Tautvydas Žilinskas, Tomas Milašauskas, Tadas Jeršovas, Audrius Žiugžda, Audrius Ražaitis ir alpinistų grupei vadovavęs Ernestas Markšaitis - tai tie devyni narsuoliai, su kaupu įgyvendinę savo užsibrėžtus tikslus. Itin sudėtingomis sąlygomis gegužės 26 dieną jie triumfavo aukščiausioje Šiaurės Amerikos viršukalnėje.
Skaitytojams pateikiame vieno labiausiai patyrusio (įkopė į šeštąjį planetos kalną Čo Oju ir aukščiausiąjį - Džomolungmą) šios ekspedicijos nario Dariaus Vaičiulio pasakojimą:
"... Paskutinė naktis prieš kopiant į aukščiausio Šiaurės Amerikos kalno Denali viršūnę buvo bemiegė. Tąnakt netoliese žuvo du žmonės.
Silpnesni būtų palūžę. Turbūt yra nežinančių, ką tuose kalnuose veikia, nesuvokiančių, kad tai - ne tik grožis ir malonumas. Tačiau tuo pačiu dar labiau primena: nevalia atsipalaiduoti, pamiršti, kad užkopus ant viršūnės teks grįžti į stovyklą, sėkmingai nusileisti nuo kalno.
Apie pirmą valandą nakties per radijo ryšį išgirdome pagalbos šauksmas. Skubiai tvarkėmės apraišus, avėmės batus, „kates“ ir išskubėjome žinodami, kad komercinėje ekspedicijoje žuvo amerikietė gidė ir kinas. Dar du amerikiečiai - sunkiai sužeisti. Prašė pagalbos. Reikėjo padėti juos tempti.
Ten jau buvo atvykę Denali parko gelbėtojai. Davėme vandens ir grįžome į stovyklą. Grįžus - nemiga, mintys, vėl tirpdėme sniegą vandens atsargoms, o tai dar dvi valandos. Po to atslinko debesys, laukėme geresnio oro ir grupės vadovui nusprendus vis dėlto pajudėjome aukštyn, kalnams neįprastai vėlai - po pusiaudienio.
Iki viršūnės tebuvo likę apie kilometrą. Praėjus po tragedijos apie 20 valandų, apie 10 vakaro, jau buvome ant viršūnės.
Paskutinis pakilimas buvo sunkus. Pūtė maždaug 20 metrų m/s vėjas, tad buvo nelengva net ant kojų išstovėti. Kilo minčių, kad galbūt reikia grįžti į maždaug 5200 metrų aukštyje įrengtą stovyklą, nes gyvybė - daug svarbiau.
Nuramino du besileidžiantys šveicarai: aukščiau oras buvo geresnis. Likus apie 70 metrų iki viršūnės kelią užstojo aštri ketera, vietomis liko vos pėdos plotis. Suklysi - krisi žemyn maždaug kilometrą. Reikėjo neskubėti, saugotis, padėti vienas kitam.
Ir pradžių ant Denali užkopėme šešiese, po pusvalandžio - dar trys. O ir devyniems ant viršūnės būtų sunku išsitekti.
Viršuje - emocijos. Iškėlėme Lietuvos, Kauno, rėmėjų vėliavas. Aplink sniegas, balta. Lygumos, statūs skardžiai, aštrios kitų kalnų viršūnės, besileidžianti saulė, ilgi šešėliai. Užsibūti negalėjome, todėl paraginome pernelyg ilgai fotografuojančius paskubėti, nes laukė kelionė atgal. Laimė, nebuvo labai tamsu, padėjo ir prožektoriai.
Nuovargis turėjo įtakos, o leidžiantis ypač didelis krūvis tenka kojoms. Reikėjo mokėti tinkamai žengti kiekvieną žingsnį, kad išsaugotum ir save, ir kitus.
Denali toli gražu nėra techniškai sunkus kalnas. Aliaskoje yra daug pavojingesnių. Tačiau aukščiausia Šiaurės Amerikos viršukalnė vilioja daugybę ne tik profesionalių alpinistų, bet ir mėgėjų alpinistų. Šiemet užkopti į Denalį gauta apie 1200 paraiškų..."
Anot D.Vaičiulio, sudėtingiausia buvo ne kopti, bet gyventi blogomis sąlygomis, ruoštis maistą, statyti stovyklą ir panašiai. Tuo tarpu lipimas savojo tikslo link jiems tapo malonumu, nors ir pareikalavusiu ypatingų pastangų.
Devynių lietuvių grupės ekspedicija į Denalį truko 13 dienų: 10 - iki viršūnės, 3 - nusileisti.
Daugeliui pakeliui sutiktų alpinistų, nebe pirmą kartą nesėkmingai bandžiusių užkariauti Denalį, lietuvių devynetuko ryžtas ir vieningai pasiektas galutinis rezultatas kėlė nuostabą.
Dariaus Vaičiulio nuotr.
