Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena, lapkričio 2-ąją Vėlinės.
Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius. Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais.
Egle, mes turime dvi ryškias datas – lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena ir lapkričio 2-oji – Vėlinės. Tačiau lietuviai dar vis painioja šias dienas, kuo jos skiriasi?
Visų šventųjų diena priklauso šventiesiems ir ši šventė priklauso krikščioniškai liturgijai – 609 metais kaip kankinių dieną ją paskelbė Bonifacas IV-asis.
Visų šventųjų dieną mes tarsi tapatiname su Vėlinėmis, bet tai yra visai skirtingos šventės, nes Visų šventųjų diena yra skirta šventiesiems ir šią dieną mes į kapines neiname, meldžiamės už šventuosius. Tą dieną mes prašome jų malonės, nes jie vėlės jau nebeturi, jie yra šviesieji, o prašant jų pagalbos, galima sulaukti ir malonės.
O štai Vėlinės jau yra šventė, kuri skirta vėlėms. Šioje vietoje reikėtų grįžti prie supratimo, o kas gi vėlė apskritai yra.
Prancūzijoje, Kliuni vienuolyne, Vėlinės buvo pradėtos švęsti XI amžiuje ir pasklido po visą Europą. Vėlė yra ta dalis, kuri išeina žmogui mirus ir gyvuoja tol, kol neišsipildo mirusiojo troškimai, norai, geisti jam esant gyvam.
Tie norai ir troškimai yra labai skirtingi, todėl daugybę ritualų, kuriuos darome per Šv. Kalėdas, Naujuosius metus yra skirti tam, kad tiesiog atsisakytumėme to, kas neįvyko ir tokiu būdu tarsi iš naujo tęstumėme gyvenimą, taip švarindami savo vėlę.
Ar kiekvienas iš mūsų turime savo vėlę?
Be abejo, mes kiekvienas turime savo vėles. Etnologas Aleksandras Žarskus sako, kad vėlė yra neišskalbtas drabužis sielai, kaip tik dėl to, po mirties klaidžiojančios, ramybės nerandančios vėlės prašo pagalbos. Joms reikalinga malda, santykis, kitą kartą reikalingas ir jų atpažinimas.
Vėlė reikalauja mūsų pagalbos tam, kad ji galėtų švarėti, skaistėti ir tam, kad atsirastų antrinė mūsų mirtis ir eitume toliau, šviesiau, aukščiau.
Kitaip mūsų vėlės prisiriša prie žemės per įvairius neišpildytus lūkesčius, rūpesčius ir viltis. Kol mes viso to neatrišame ir nepaleidžiame, taip po mirties mes ir liksime prikibę prie žemės.
Sakoma, kad žmonės kenčia ir būdami žemėje, bet tokia kančia yra vėlės gryninimas ir švarinimas. Tai mūsų galimybė tapti tauresniais ir kilnesniais.
Artėja magiška Vėlinių naktis. Ar tiesa, kad per Vėlines vėlės sugrįžta pas mus, gyvuosius ir gali mums padėti?
Jos gali padėti ne tik per Vėlines, bet ir tada, kai mes į jas kreipiamės. Ko gero, kiekvienas žmogus galėtų papasakoti iš savo patirties, kaip yra atsitikę ir buvę jam. Kartais, esant sunkumams, žmonės eina prie mirusiųjų tėvų kapų ir klausia, po to neretai susapnuoja sapną ir suvokia, ką jiems reikia daryti toliau, kaip elgtis.
Mes visi norime, kad kitais metais būtų geresnis derlius, jausti šilumą, gerovę ir sėkmę. Tam reikia suvokti ir ryšį su mirusiaisiais ir jį stiprinti, nes viskas, kas buvo prieš mus yra mūsų kultūra.
Visą pokalbį su etnologe žiūrėkite vaizdo reportaže.
