Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojas, mikologas dr. Jonas Kasparavičius naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad pavasarinių grybų yra daugybė, tik dar mažai juos pažįstame.
„Žmonės daugiau renka tai, ką pažįsta, bet yra ir valgomų tampriukų, dar kitų grybų, įvairių šungrybių. Pavasarinių grybų yra gana didelė įvairovė, tik kad jie nedažni, neišvaizdūs, žmonės jų nepažįsta ir nerenka“, – aiškino mikologas.
Bobausiai pasirodė itin anksti
Vieni pagrindinių lietuvių ieškomų ir renkamų pavasarinių grybų – briedžiukai ir bobausiai. Šie metai pastariesiems buvo rekordiniai: pirmieji pavieniai bobausiai Alytaus rajone užfiksuoti kovo 2 dieną.
„Tai, turbūt, 21 amžiaus rekordas, tik nežinau, ar absoliutus, dėl to abejoju, nes visokių metų yra buvę per amžius ir tūkstantmečius, bet tai vis tiek labai anksti. Bobausius rado anksčiau nei masiškai pradėjo žydėti žibutės, o taip retai būna, jeigu ir būna“, – kalbėjo dr. J. Kasparavičius.
Ieškantys bobausių dažniau traukia į pušynus ar mišrius miškus – čia šiems grybams susidaro palankesnės sąlygos, nors, kaip pažymi mikologas, grybavimas – azartiškas užsiėmimas, nes niekad neaišku, kur pavyks rasti grybų:
„Vietą nusakyti yra sudėtinga, nes labai skiriasi orai, priklauso ir nuo vietovės, reljefo. Grybai auga ten, kur jiems geriausios sąlygos – mažiausi temperatūros svyravimai, vyrauja optimaliausia temperatūra.
Tokiu oru jie dažnai auga atviresnėse vietose, kai šilti, sausi orai, gali būti ir ne visai atvirose vietose. Grybas nėra prekė parduotuvėje, kad stovi toje lentynoje, toje vietoje ir jį ten pastoviai rasite. Grybai auga ten, kur jiems geriausia, jie reaguoja į mikroklimatines sąlygas, kur yra geriausia temperatūra, drėgmė, apšvietimas.“
Bobausiuose kaupiasi nuodinga medžiaga
Vis tik, bobausius pašnekovas įvardija kaip „sąlyginai valgomus“ grybus, nes jie savyje kaupia nuodingą medžiagą – giromitriną.
„Grybas gali sukaupti ne vienodą jo kiekį, tai priklauso nuo augimo sąlygų. Esant labai šiltiems orams, tokiems, kaip dabar, jo gali sukaupti daugiau, bet tai yra labai nenuspėjama ir labai skirtingai pasitaiko“, – aiškino specialistas.
Jis pateikia įdomų faktą: kol bobausiai nesurinkti ir ramiai auga savo augimvietėje, jame nėra laisvo nuodo, jis yra surištas ir neaktyvaus, netirpaus ir nelakaus junginio pavidalu:
„Kai tik pradedame kažką daryti – surenkame, pjaustome – suveikia tam tikri fermentai, suaktyvina jį ir neaktyvaus nuodo pirmtakas virsta giromitrinu. Puode ar mūsų skrandyje pastarasis virsta monometilhidrazinu, net truputį nuodingesne medžiaga.
Monometilhidrazinas naudojamas net raketų kure, todėl žmogus gali juo apsinuodyti, jeigu prikvėpuoja garų būnant arti jo. Lygiai taip pat verdant bobausius ir iš puodo garuojant, jeigu yra daug grybų, patalpa prastai vėdinama, galima apsinuodyti.“
Vis tik, specialistas priduria, kad ne viskas vien tik juuoda. Kai kurie hidrazino junginiai, pavyzdžiui, hidrazino sulfatas vartojami kaip vaistas kai kurioms onkologinėms ligoms gydyti, o kai kuriose šalyse labai mažomis dozėmis jis vartojamas net kaip biologiškai aktyvus maisto papildas. Šiuo atveju svarbiausias dalykas yra tinkama joi dozė.
Mikologas pabrėžia, kad giromitrinas suyra ir pasišalina bobausius apdorojant dviem būdais: verdant ir džiovinant. Jei grybai verdami, juos reikia nuvirti kelis kartus, optimaliausia – du ar tris, o jei džiovinama, J. Kasparavičius pataria juos palaikyti vieną-du mėnesius ir tada dėti juos į patiekalus.
Panašiu metu pasirodo ir kiti grybai, kuriuos nepažįstantys neretai maišo su bobausiais – briedžiukai. Kai kuriuos suklaidina jų tarmiški pavadinimai. Pavyzdžiui, dzūkai bobausius vadina „šmarškomis“, o rusiškai „smorčok“ – briedžiukas. O štai angliškai briedžiukas vadinamas „morell“, o bobausis – „false morel“ (liet. netikrasis briedžiukas), tad ir tai įveda painiavos.
Kaip atskirti bobausius nuo briedžiukų?
Visgi, kitaip nei bobausiai, šie grybai savyje neturi nuodingų medžiagų ir juos visiškai saugu vartoti.
„Briedžiukai dažniau šiek tiek vėliau pasirodo, bet dabar galima rasti ir tuo pačiu metu. Jų augimo vieta taip pat varijuoja, kaip liaudis sako, „vaikšto“ – kiekvienais metais pasirenka geriausią vietą, kur jiems tinkamiausios sąlygos.
Briedžiukų yra penkios rūšys, dažniausiai randamas valgomasis briedžiukas ir ne tik miške – galime netgi Vilniuje įvairiose vejose rasti. Atsimenu, prieš kelis metus teko stebėti labai gausiai derančius briedžiukus netoli Kalvarijų turgavietės, cerkvės kieme – kažkodėl jiems labai patiko šventoje vietoje“, – juokiasi mikologas.
Bobausius nuo briedžiukų galima atskirti pagal jų išvaizdą: briedžiukas yra šviesesnės formos, taisyklingesnės formos, matosi jo kotas, kepurėlė – pailga, taisyklingesnės briaunos, be to, vienas iš briedžiukų išskirtinumų – tinkliuką primenantis raštas ant kepurėlės.
Bobausiai yra rudos spalvos, kai kurie sako, kad jų išvaizda primena smegenis, kiti – suglamžyta popieriaus lapą ar skudurą. Visgi, mikologas pažymi, kad Lietuvoje aptinkamas ir didysis bobausis, kuris gali išaugti didesnis ir matytis jo kotas, tačiau pažiūrėjus į nuotrauką ar net piešinį nuėjus į mišką bobausį neturėtų būti sunku atskirti nuo kitų pavasarinių grybų.
Nekartokite šių klaidų
Dar vienas būdas pasitikrinti, kokį grybą radote, vis labiau pamėgiamas grybautojų – grybų atpažinimo programėlės. Visgi specialistas ragina jomis aklai nepasitikėti:
„Bandžiau porą kartų programėles, man pasigyrė, kad turi tokią ir šauniai grybaus, kaip tyčia turėjau žalsvąją musmirę ir programėlė jos neatpažino gražiai nufotografavus. Nurodė, kad tai giminingas grybas, bet ne musmirė, nenuodinga.
Padariau tokią išvadą, kad jeigu net žalsvosios musmirės neatpažįsta, kitų grybų nereikia net norėti. Bet bobausius galima atskirti ir be programėlių, pasižiūrėjus prieš tai vaizdus jų su kitais nesumaišysi.“
Teisingai atpažinti grybą, anot pašnekovo, yra pats svarbiausias uždavinys, mat neretai pasitaiko, kad apsinuodijama įsitikinus, kad prisirinkta vieno grybo, o vėliau paaiškėja, kad tai visai kitas grybas, tik itin panašus.
„Būna, kad pagyvenusio amžiaus senjorai ir senjoros, visą gyvenimą grybavę, pradeda prasčiau matyti, neryškiai, to pripažinti nenori ir buvę atvejų, tarkim, Vilniuje prieš kokius 20 metų pririnko grybų, anot jos, pievagrybių, išvirė sriubos, ji užvalgė, anūkas užvalgė, o po kurio laiko anūkui pradėjo atrodyti, kad jo galvoje kažkelintos kartos kompiuteris apsigyveno“, – prisiminė dr. J. Kasparavičius.
Svarbu grybus ir tinkamai paruošti – ar kepti, ar virti: „Bobausius būtina kelis kartus nuvirti, nes jie sukaupia skirtingą kiekį nuodų, todėl tai yra kaip ruletė – gal jų bus mažiau, gal ir bus pakankamai mažas kiekis, kuris nekels pavojaus gyvybei ar sveikatai, bet rizikuoti nereikia, nes mūsų organizmas yra vienas. Tai ne koks automobilis, lengvai pakeisti sugedusių dalių nepavyks. Nereikia ieškoti savo kailiu tokio pobūdžio nuotykių.“
Ir ragauti bei valgyti grybus specialistas primena atsakingai, su saiku. Grybai yra sunkiau virškinamas produktas, be to, kai kurių jų šiukštu negalima maišyti su alkoholiu, pavyzdžiui, baravykų paąžuolių, nes šie stabdo alkoholio skaidymą kepenyse, ima kauptis tarpinis nuodingas produktas ir galiausiai apsinuodijama.
