Jauniems, patirties neturintiems žmonėms šiuo metu ypač sunku susirasti darbą.
Penkios savaitės intensyvių darbo paieškų, padedant profesionalams, trims „Tiesos“ eksperimento „Nebenoriu būti bedarbis“ dalyviams atnešė skirtingų rezultatų. Redakcija kartu su dviem jaunomis moterimis ir vienu vaikinu ilgiau nei mėnesį iš arti stebėjo, kokius sunkumus patiria lietuviai Londono darbo rinkoje, kurioje konkurencija jau kelerius metus yra itin arši.
Gegužės pabaigoje buvo pranešta, kad per pirmąjį šių metų ketvirtį darbo neturinčių žmonių skaičius sumažėjo 45 tūkst. Šiuo metu yra registruota 2,63 mln. bedarbių – tai sudaro 8,2 proc. visų dirbti galinčių žmonių. Tai buvo pirmas teigiamas signalas darbo rinkoje po labai ilgo laiko. Tiesa, eksperimente dalyvavę lietuviai pagyvėjimo nepajuto.
Išsižadėjo kulinarijos
Eksperimento dalyvių Aleksandros Savčenko (24), Giedrės Matusevičiūtės-Janušauskienės (28) ir Algimanto Abželčio (22) bandymai susirasti darbus, stebint ir padedant „Tiesos“ komandai, buvo labai skirtingi.
Vis dėlto vienas panašumas buvo – visi dalyviai siekė pakeisti savo karjerą Jungtinėje Karalystėje. Aleksandra, ilgą laiką dirbusi konditere, tačiau turinti verslo administravimo specialybę, teigė supratusi, kad moteriai virtuvėje lydere tapti labai sunku, tad nusprendė ieškoti darbo pagal išsilavinimą. Aleksandros manymu, jos silpnybė ieškant darbo Jungtinėje Karalystėje – lietuvių bei britų mentaliteto skirtumas, mat Lietuvoje darbo pokalbiai vyksta kitaip, negu Britanijoje.
Aleksandra į eksperimentą pateko iškart po apgavystės buvusioje darbovietėje. Jauna moteris, nors ir nesusirado darbo, bet tikino, kad įgavo pasitikėjimo savo jėgomis ir dabar turi tikslą, kurį nori pasiekti. Dalyvaudama eksperimente ji labai stengėsi vykdyti viską, ko mokė įvairūs specialistai ir įdėjo išties daug jėgų, tad nebenori grįžti į konditerės vietą, kur anksčiau dirbo. „Šis eksperimentas uždegė mane kaip degtuką, ir aš neketinu užgesti. Teorija, kurios mus mokė specialistai, labai skiriasi nuo praktinio įgyvendinimo, bet esu tikra, kad mano užsispyrimas padės įveikti visas kliūtis“, – energija spinduliavo Aleksandra.
Moteris sakė neketinanti nuleisti rankų dėl nepavykusių bandymų. Ji tvirtino suvokianti, kad konkurencija į administratorės darbą Londone yra labai didelė. Vis dėlto ji mano, kad nėra labai prasta kandidatė, mat ją nuolat pakviečia į darbo pokalbius. Aleksandra džiaugėsi, kad paklausė gyvenimo trenerės, kuri konsultavo visus eksperimento dalyvius, patarimo ir užsirašė savo darbo viziją, kurios siekia kiekvieną dieną ir nuolat apie tai sau primena.
Eksperimentas nepateisino vilčių
Algimantas, Lietuvoje įgijęs kompiuterinio dizaino specialybę, Londone jau dvejus metus dirba su šia profesija nesusijusius darbus. Vaikinas mano galintis dirbti pagal specialybę, bet jam vis nesiseka rasti svajonių darbo, kurį atlikdamas jaustųsi laimingas. Didžiausias Algimanto trūkumas gyvenime bei darbo paieškoje – pasitikėjimo savimi stygius. Dalyviui sudėtinga pristatyti save tokį, kokį jį nori matyti darbdavys.
Suvokęs, kad svajonių užsiėmimo negaus be patirties, jis pabandė nemokamai pasiūlyti savo paslaugas, tačiau sėkmės jam tai neatnešė – vaikinas teigė, kad net į tokį jo pasiūlymą niekas neatsiliepia. Algimantas prisipažįsta per penkias savaites sustiprinęs pasitikėjimą savimi bei išmokęs, kaip reikia elgtis pokalbiuose dėl darbo. Bėda ta, kad į pokalbius jo niekas nepakviečia, tad ir įgūdžių parodyti nėra kur. Žinodamas, kad nedirbus panašaus darbo sunku jį rasti, Algimantas nenusiminė: „Dabar mano naujos karjeros pradžia, nėra ko tikėtis stebuklo, žinau, kad bus nelengva iškovoti vietą po saule, bet mėginu įvairius būdus, jei reikės, dar ką nors keisiu.“
Dalyvavimas eksperimente Algimantą šiek tiek nuvylė: „Neneigiu, kad gavau nemažai naudingų teorinių žinių, išmokau jas taikyti praktikoje, net geriau pažinau save, tačiau eidamas į „Nebenoriu būti bedarbis“ atranką tikėjausi, kad pasibaigus eksperimentui gausiu darbą.“
Bendraudamas su gyvenimo trenere vaikinas nusprendė ieškoti bet kokio darbo, susijusio su kompiuteriais, kurį galėtų atlikti, o vėliau, rodydamas susidomėjimą toje pačioje ar kitoje kompanijoje, gauti svajonių darbą.
Rado darbą
Trečioji eksperimento dalyvė Giedrė, Lietuvoje įgijusi sociologijos specialybę, o Londone baigusi dalį buhalterijos kursų, prieš eksperimento pradžią siekė įgyti darbo biure patirties bei baigti buhalterijos kursus. Giedre susidūrė su sunkumais tuomet, kai per darbo pokalbius reikėdavo pabrėžti savo privalumus. Moteris sakėsi vis išryškinanti trūkumus ir nežinanti, kaip to išvengti. Vis dėlto eksperimentas jai padėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi. Moteris teigė, kad gyvenimo trenerės patarimai jai labai padėjo, mat sėdėdama prie kompiuterio ir ieškodama darbo internete Giedrė jau buvo beprarandanti viltį. Per pastarąsias penkias savaites dalyvė suprato, kad norint rasti darbą biure pirmas ir svarbus žingsnis – agentūros, siūlančios darbus šioje srityje.
Giedrė teigė, kad eksperimento laikotarpiu neišmoko nieko labai išskirtinio ir nesijaučia sužinojusi daug naujų dalykų, tačiau ji pabrėžė, jog eksperimento konsultantai padėjo jai dirbti tikslingai bei nukreipė reikiamu keliu. Moteris teigė daugumą dalykų žinojusi pati, tačiau ne visada žinojimas lygus veiksmui, o eksperimentas jai tiesiog padėjo veikti. Moteris sakė, kad jos lūkesčiai išsipildė iš dalies, nes eksperimentas jai suteikė galimybę praktikuotis vienoje lietuvių buhalterijos įmonėje, o būtent darbo lietuviškoje aplinkoje Giedrė norėjo nuo pat eksperimento pradžios.
Išbandė naujus dalykus
„Nebenoriu būti bedarbis“ dalyviai, ieškodami svajonių darbo, pakeitė ne tik paieškos strategiją, bet ir savo asmenines savybes bei požiūrį į darbo reikšmę savo gyvenime. Trys lietuviai dar kartą patvirtino taisyklę – norint gauti darbą Jungtinėje Karalystėje nepakanka vien išsilavinimo, svarbu turėti ir patirties. Teiginį, kad Didžiosios Britanijos įmonių durys visuomet atviros savanoriams darbuotojams, paneigė mūsų dalyvių patirtis.
Giedrė ir Aleksandra ieškojo panašaus darbo, eksperimento laikotarpiu abi mokėsi tų pačių dalykų bei lankė tuos pačius kursus, tačiau Giedrė norėjo dirbti lietuvių įmonėje, o Aleksandra – britų. Turėdama puikias anglų kalbos žinias ir ieškodama darbo lietuvių kompanijoje Giedrė rado darbą pirmoji. Aleksandra, per savaitę apsilankanti net keliuose darbo pokalbiuose, teigė esanti vis dažniau pagiriama už profesionalų pasirodymą per interviu, tačiau jai vis pritrūksta patirties.
Eksperimento dalyvis Algimantas, ieškantis darbo kompiuterinio dizaino sferoje, per penkias savaites darbo nerado ir buvo tik viename darbo pokalbyje. Nors ši profesija užima dešimtą vietą reikalingiausių specialistų sąraše, tačiau vaikinas įsitikinęs, jog jam gerokai trūksta patirties, kaip ir Aleksandrai. Eksperimento dalyvių patirtis atskleidė, kad pagrindiniai dalykai, ieškant norimo darbo Jungtinėje Karalystėje, yra: pasitikėjimas savo jėgomis, darbo, kurio ieškoma, patirtis bei atkaklumas.
Biuro darbuotojų netrūksta
Jungtinės Karalystės darbo rinka perpildyta, tačiau esama specialybių, kur profesionalų labai trūksta. Eksperimento dalyviai ieškojo darbo biure bei kompiuterinės grafikos srityje. Tokių darbų pasiūlymų nemažai, tačiau, statistiniais duomenimis, biuro asistentų, administratorių, registratorių ir kitų biuro darbuotojų Londone tikrai netrūksta, mat studentų, pasirenkančių šias profesijas, kasmet daugėja.
Kompiuterių specialisto profesija reikalingiausių profesijų dešimtuke užima paskutiniąją vietą.
„Nebenoriu būti bedarbis“ dalyviai iki eksperimento ir jo metu ieškojo darbo interneto skelbimuose. Skelbimų, kuriuose ieškoma biuro darbuotojų bei kompiuterių specialistų, gausu, visi trys dalyviai kasdien išsiunčia savo gyvenimo aprašymus bent į kelias įmones, tačiau jiems atsakoma retai, o į pokalbius jie pakviečiami dar rečiau. Priežastys gali būti pačios įvairiausios, tačiau patys dalyviai mano, kad jie susiduria su itin didele konkurencija bei neturi pakankamai patirties.
Į vieną darbo vietą Londono biure pretenduoja nuo 50 iki 100 žmonių, priklausomai nuo to, kokios pareigos siūlomos. Kompiuterių specialistų, pretenduojančių į vieną darbo vietą, taip pat ne mažiau ir žmonių skaičius priklauso nuo srities. Algimanto norimą kompiuterinės grafikos specialisto darbą Londone gauti labai sudėtinga, tad į vieną vietą pretenduoja daugiau negu šimtas žmonių. Dėl šios priežasties Algimantas truputį pakoregavo savo darbo paieškas ir įtraukė kitų su kompiuterine grafika susijusių specialybių.
Eksperimentas pakeitė dalyvius
Visas penkias eksperimento savaites su dalyviais bendravo ne tik „Tiesa“, bet ir gyvenimo trenerė Aušra Kučinskienė iš „Ateities pasiekimų koučingo“. Per pirmąjį susitikimą su dalyviais trenerė nustatė jų asmenybių tipus bei paprašė parašyti savo gyvenimo planus, kuriuose būtų tiksliai apibūdinta svajonių darbo vieta bei įtaka jų gyvenimui.
Vėliau gyvenimo trenerė, atsižvelgdama į kiekvieno dalyvio gyvenimą, susiklosčiusias aplinkybes bei laisvą laiką, padėjo jiems sukurti individualius darbo paieškos planus. Po to Aleksandra, Giedrė bei Algimantas mėgino pritaikyti savo darbo paieškos planus realybėje. Tai daryti jiems sekėsi gerai, tačiau nė vienas nebuvo pakviestas į daugiau darbo pokalbių nei iki šiol. A. Kučinskienė išdėstė savo nuomonę apie kiekvieno dalyvio situaciją.
Trenerės manymu, dabartinei Aleksandros situacijai apibūdinti labiausiai tiktų A. Clarko žodžiai: „Jei gali rasti taką be kliūčių, greičiausiai jis niekur neveda.“ Jos darbo paieškos kelyje atsirado visiškai nenumatytų bėdų. Trenerės teigimu, per eksperimentą itin sustiprėjo Aleksandros motyvacija bei pasitikėjimas savo jėgomis. „Dėl pasikeitusios asmenines situacijos šiuo metu ji negali vykdyti kai kurių savo susikurtų planų, tačiau nueitas kelias jai atskleidė naujų darbo paieškos perspektyvų – pasinaudoti savo sugebėjimu kalbėti net trimis kalbomis“ – eksperimento dalyvės situaciją apibendrino trenerė.
Gyvenimo trenerės manymu, eksperimento dalyvės Giedrės situacijai turėtų simpatizuoti visos mamos. Po motinystės atostogų ieškant darbo reikia įveikti dvi nemenkas kliūtis: rasti laiko darbo paieškoms bei susigrąžinti pasitikėjimą savo sugebėjimais. Giedrei puikiai pavyko abu dalykai, taip pat gerokai sustiprėjo jos pasitikėjimas savimi bendraujant anglų kalba.
Eksperimento vaikino Algimanto situacija per pastarąsias penkias savaites taip pat pakito. Sudarydamas asmeninį darbo paieškos planą Algimantas pasižadėjo sau ieškoti galimybių dirbti savanoriškai, be atlygio, ir taip įgauti trūkstamos patirties. Gyvenimo trenerė pabrėžė, kad vaikinas sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis, ko jam taip trūko eksperimento pradžioje, taip pat pakoregavo savo ieškomo darbo specifiką, kas gerokai praplėtė jo galimybes. „Labiausiai, mano manymu, Algimantui padėjo jo paties asmenybės bei savybių supratimas“, – Algimanto situaciją apibendrino A. Kučinskienė.
Darbo paieškos kursai
Pirmiausia „Nebenoriu būti bedarbis“ dalyviai išklausė gyvenimo trenerės konsultacijos, po kurios visi lankė „TLE Training“ kursus darbo ieškantiems žmonėms. Kursų konsultantai eksperimento dalyvius mokė ieškoti darbo: tinkamai parašyti gyvenimo aprašymą bei motyvacinį laišką, dalyviai turėjo bandomąjį pokalbį su kursų vadovu. Savo nuomonę apie kursus bei jų naudą išdėstė visi eksperimento dalyviai.
Giedrė apie šiuos kursus turėjo gana griežtą nuomonę. Ji darbo ieško jau porą mėnesių, o gyvena Jungtinėje Karalystėje beveik penkerius metus. „Mokytojos skatino ieškoti darbo tik viename valstybiniame tinklalapyje, iš kurio praktiniame gyvenime man dar nė karto neatėjo atsakymas. Taip pat konsultantai patarė į motyvacinį laišką įtraukti sakinį ar du apie pačią kompaniją, tačiau man paklausus – ką, konkrečiai, apie kompaniją įtraukti, niekas negalėjo atsakyti“, – sakė Giedrė.
Algimantui kursai pasirodė naudingesni nei Giedrei, mat vaikinas siuntė daug CV, tačiau nebuvo tikras, kaip jį reikia parašyti. „Jau nuo pirmos dienos kursai man davė naudos. Sužinojau, kad reikia atidžiai įsiskaityti į skelbimą ir kodėl, vėliau mus išmokė ką reikia, ko nereikia, o ką apskritai draudžiama įtraukti į CV“, – „Tiesai“ sakė Algimantas.
Aleksandrai „TLE Training“ kursai, kaip ir gyvenimo trenerės konsultacija, pasirodė naudingi. Aleksandra sakė sužinojusi dalykų, kurių egzistavimo net neįsivaizdavo. Pirmiausia moteris pabrėžė nežinojusi, kad gyvenimo aprašyme nereikėtų rašyti savo lyties, gimimo metų bei tautybės – taip išvengiama diskriminacijos priimant į darbą. CV neturi nieko bendro su žmogaus lytimi ar šeimos statusu, viskas, ką reikia žinoti potencialiam darbdaviui yra patirtis, asmeninės savybės bei įgūdžiai, galintys praversti pozicijoje, į kurią pretenduojama.
Visi trys „Nebenoriu būti bedarbis“ dalyviai vienbalsiai sutiko, kad naudingiausia kursų dalis buvo diena, kuomet visiems buvo suteikta galimybė pabendrauti su kursų vadovu, kuris kiekvienam surengė fiktyvų darbo pokalbį. „Turėjome galimybę klausti bet kokių klausimų apie darbo pokalbius, išmokome tradicinius klausimus, kurių klausia beveik visi darbdaviai, sužinojome, kaip pasiruošti atsakymus“, – sakė eksperimento dalyviai.
Sigita Limontaitė