Vieni lietuviai dar tik stato savo ateitį, kiti – kiek spėjo pasistatyti, tie – liko tik gyventi iš to, ką per gyvenimą susikaupė. Vidutinė pensija Lietuvoje siekia maždaug pusketvirto šimto eurų. Tai dvigubai mažiau nei vidutinis šalies atlyginimas. Ir tokį gyvenimą matydami lietuviai pastaruosius porą metų vis labiau ryžtasi kaupti papildomai.
Šalyje atlikta apklausa parodė, kad trys ketvirtadaliai lietuvių supranta, jog vien su „Sodros“ pensija jų senatvė nebus ori. O du trečdaliai sako, kad jiems maža bus ir papildomų pajamų iš II pakopos pensijų fondų.
„Manau, kad panašiai skausmingai žmogui yra pereiti ir nuo 2000 € iki 1000 € pajamų, ir nuo 800 € iki 400 € pajamų. Tai norėdami to pasikeitimo, ar to didelio pokyčio išvengti, žmonės ir valstybė skatina tokį dalyką, kad žmogus šiek tiek santaupų susitaupytų ir pats“, – sakė „Sodros“ vadovė Julita Varanauskienė.
Vien per paskutinius dvejus metus pasikliovimas valstybine pensija mūsuose krito dešimtadaliu, ir tuo pat metu šeštadaliu išaugo pasitikėjimas pensijų fondais. Lietuviai vis labiau ryžtasi papildomai kaupti ateičiai.
„Taupau. Turiu pensinį šitą, kaupiu. Antra“, – sakė taupantis vyras. „Jau pakankamai seniai, nuo 2010–2011 m., kai atsirado tos pakopos, tai palaipsniui taip ir einu, kaip sakant, per pakopas“, – tikino kitas pensijai taupantis žmogus.
„Aš manau, kad reikia tiesiog atsidėti papildomai. Ir nesitikėti iš valstybės visko“, – sakė jauna moteris.
„Žmonės supranta, kad tiek pirmos pakopos sodrinės, tiek antros pakopos, tam, kad pensija būtų pakankama – nepakanka. Ir matosi akivaizdus supratimas, kad reikia kaupti papildomai per trečios pakopos instrumentus, tai yra per kaupiamuosius gyvybės draudimo produktus, per trečiosios pakopos pensijų fondus“, – kalbėjo Gyvybės draudimo įmonių asoc. prezidentas Artūras Bakšinskas.
Tik štai kol vieni ieško išeities, kiti jau sako, kad be pašalpų neišgyvens. Net septintadalis lietuvių sako, kad senatvėje veikiausiai prašys šalpos pensijos.
O šeštadalis finansinės paramos tikisi ir iš savo šeimos narių. „Aš viena gyvenu be vyro. Jei iš dviejų pensijų, tai tarkime, galima sau leisti – vieną pensiją už butą sumokėti, kitą jau galima leisti kur nors. Bet jeigu vienai, tai sunku. Našlei tikrai sunku. Dukra padeda“, – sakė pensininkė.
„Oi, pas mane pensija 150 € ir man 70 metų. Ir dabar man tik sūnus padeda. O antras sūnus mano mirė“, – tikino kita senjorė.
„Aš irgi nieko prieš neturiu padėti savo tėvams, jeigu jiems trūktų kažkokios finansinės paramos. Nes kaip ne kaip jie mane pastatė ant kojų, išleido į universitetą ir aš nematau tame jokių problemų. Lygiai tuo pačiu norėčiau atsakyti ir jiems. Lygiai to paties tikėčiausi iš savo vaikų“, – sakė vyras.
„Taip, pas mus parama iš giminaičių ir iš kitų tyrimų matome, kad žmonės jos tikisi. Ir lygiai taip pat nusiteikę duoti. Tai nėra kažkoks egoistiškas vienas noras. Mes esame visuomenė, kurie iki šiol sunkiai gyveno, ir finansiškai, turiu omeny, lyginant su gal kai kuriomis vakarų valstybėmis. Ir dėl to pas mus ta savitarpio pagalba, tas natūrinio ūkio dalinis elementas jis yra išlikęs, jis yra tvarus“, – aiškino „Spinter tyrimai“ vadovas Ignas Zokas.
Anot „Sodros“ vadovės, turtingose užsienio šalyse pensijos taip pat sudaro apie pusę žmogaus gauto atlyginimo, bet ten žmonės jau įprato įvairiais būdais taupyti papildomai. Taigi gal ateityje ir mūsų senoliai nebus tokie rūškani, o šypsosis keliaudami po pasaulį.
