Inga Kontrimavičiūtė
Saulėtąjį Europos kultūros lopšį Graikiją myli turistai, bet ne emigrantai. Lietuvą į Antikos filosofų šalį kasmet iškeičia vos apie 90 išvykstančiųjų.
Tai juokingai mažai, palyginti su pagrindiniu lietuvių traukos centru Jungtine Karalyste, į kurią per metus emigruoja beveik 18 000 tautiečių. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms, į Graikiją plūdę lietuviai dabar kraunasi lagaminus. Šalį purtanti ekonominė krizė gena emigrantus tolyn po pasaulį ir tik saujelę namo, į Lietuvą.
„Remiantis tarptautiniais ir Europos Sąjungos standartais, šiuo metu beveik trečdalis Graikijos gyventojų atsidūrę ties skurdo riba arba jau gyvena skurde“, – teigia lietuvių bendruomenės Graikijoje pirmininkė ir LRT radijo korespondentė Atėnuose Jurga Montvydaitė.
Diržų veržti jau nebegalima
Graikijos išankstinius parlamento rinkimus sausį laimėjus kairiųjų radikalų partijai „Syriza“, rinkėjų palankumą pelniusiai pažadais sušvelninti taupymo priemones ir kalbomis apie valstybės skolos nurašymą, anot Jurgos, žmonės tapo ramesni ir gyvena laukimu.
„Stebuklo graikai nelaukia, bet turi vilties, kad gyvenimas pagerės“, – sako J. Montvydaitė.
Didžiausias viltis į „Syriza“ deda ekonominio sunkmečio metais labiausiai nukentėjęs vidurinysis ir žemasis visuomenės sluoksniai. Perpus sumažinti atlyginimai ir pensijos, bankrutavę verslai, ne tik smulkiosios, bet netgi ir milžiniškos tarptautinės įmonės, sumažintas valstybinis sektorius atnešė šaliai rekordinį nedarbo lygį. „Padidinti senieji mokesčiai ir prikurti nauji, turėję išvesti valstybę iš krizės bei skolų naštos, išties padarė didelę žalą visai šalies ekonomikai, o ypač – tautai“, – mano Jurga.
Šiuo metu kone kas trečias darbingas Graikijos gyventojas yra valstybės išlaikytinis – nedarbas svyruoja ties 26–30 proc., kai Lietuvoje – 9,6 proc. Iš socialinių pašalpų verčiasi daugiau nei pusė jaunų žmonių. Jaunimo nedarbas Graikijoje siekia net apie 60 proc. Lietuvoje darbo neturi 5,9 proc. jaunimo nuo 16-os iki 29-erių metų.
Iš svajonių atlyginimo nepragyvena
Minimali alga Graikijoje šiuo metu yra apie 550 eurų. Lietuvoje apie tokį atlyginimą svajoja kas penktas dirbantis žmogus – per 20 proc. darbuotojų mūsų šalyje tegauna 300 eurų minimumą. Vis dėlto, J. Montvydaitės nuomone, pavydėti graikams nėra dėl ko.
„Lietuviams graikiški atlyginimai, žinoma, pasirodys labai aukšti, bet kainos Graikijoje irgi kosminės. Iš minimalios 550 eurų algos pragyventi labai sunku, ypač šeimai, kurią išlaiko tik vienas asmuo. Graikai beveik nebeatostogauja ir tikrai į kojines pinigų juodai dienai nebekiša, nes jų tiesiog nelieka. Net ir uždirbantieji daugiau nei minimumą sau gali leisti patenkinti tik būtiniausius poreikius, o didžiausia dalis pajamų išleidžiama maistui“, – pasakoja Jurga.
Didelis smūgis ištikęs šeimas, kurios vadinamaisiais gerais laikais turėjo darbą, gavo geras pajamas ir pasiėmė paskolas būstui. Dabar, anot pašnekovės, daugelis buvusių laimingųjų tiesiogine prasme atsidūrė gatvėje.
„O dar visai neseniai bankai paskolas dalijo kaip reklamines skrajutes“, – kardinalius pokyčius šalyje stebi J. Montvydaitė.
Pradėjo rakinti duris
Nors, Jurgos teigimu, beveik trečdalis graikų jau gyvena skurde, situacijos šalyje negalime piešti vien tik juodomis spalvomis.
„Europoje skurdas įgavęs kitą reikšmę. Galbūt gyveni namuose be elektros, bet turi stogą virš galvos, gal nevalgai prabangių jūros gėrybių, bet ant stalo rasi duonos. Graikijai humanitarinės pagalbos dar nereikia, bet jau matomos stiprios socialinės krizės užuomazgos: daugėja nelaimingų vaikų, skyrybų, savižudybių, auga akademinio jaunimo emigracijos srautas“, – graikų skaudulius vardijo emigrantė.
Įprasta, kad blogėjant ekonominei situacijai prastėja ir kriminogeninė padėtis. Graikija – ne išimtis. Pasak Jurgos, sunkmečiu nusikalstamumas šioje šalyje šoktelėjo beveik dvigubai. Ir teisėsaugos institucijų statistika skelbia, kad didžiąją dalį nusikaltimų Graikijoje padaro svetimšaliai. Jų padėtis ypač suprastėjusi, nes šiuo metu susirasti darbo beveik neįmanoma net patiems graikams.
„Dar visai neseniai Graikija buvo labai saugi šalis. Žmonės nesijaudindami palikdavo atvirus langus, neišsigąsdavo pamiršę užrakinti lauko durų. Dabar viso to nebeliko – graikai gyvena baimėje“, – pasakoja J. Montvydaitė.
Paleisti euro nenusiteikę
„Syriza“ partijos pažadai atleisti dideliais mokesčiais apkrautiems graikams diržus sukėlė svarstymų apie galimą Graikijos išėjimą iš euro zonos. Vis dėlto, anot Jurgos, visuomenės apklausos rodo, jog 80 proc. graikų tam prieštarautų.
„Žmonės suvokia, kad pasitraukusi iš euro zonos šalis patirtų didelį ekonomikos nuosmukį ir Graikiją grįžtų ten, kur buvo prieš 50 metų. Senoji valiuta bus labai nuvertėjusi, importas, o kartu ir žaliavos gamybai, taps brangūs“, – mano J. Montvydaitė.
Tiesa, anot jos, graikai mato, kad euro atsisakymas turėtų ir šiokių tokių privalumų. Pirmiausia – išaugtų eksportas, nes graikiški produktai būtų labai pigūs, konkurencinės kainos pritrauktų dar daugiau turistų. „Bet galimas domino efektas visai euro zonai kainuotų brangiai ir graikai neketina atsisakyti euro jau vien dėl to, kad nenori prisiimti atsakomybės už pasekmes visai Europos Sąjungai“, – sako J. Montvydaitė.
Atvykėliai palieka šalį
Kiek sunkmečio purtomoje Graikijoje gyvena lietuvių, pasak bendruomenės pirmininkės, sunku būtų nustatyti net Lietuvos ambasadai Atėnuose. Spėjama, jog visoje Graikijoje gali gyventi apie 2 000 lietuvių. Į pietų šalį plūsta didžiuliai emigrantų srautai. Kažkas atvyksta su viltimi įleisti šaknis, bet patyręs, kad čia nors ir šilta, bet pragyventi nelengva, traukia tolyn. Graikija niekada nebuvo ekonomiškai tokia stipri kaip Vokietija ar Jungtinė Karalystė, todėl lietuvių susidomėjimas ja gana menkas.
J. Montvydaitė svarsto, jog bene didžiausią jų dalį sudaro moterys, meilės atvestos į karštųjų pietiečių šalį. Daugiausia emigrantų į Graikiją plūsteli turistinio sezono metu. Turizmo sektoriuje triūsia ir nemažai lietuvių. Tačiau, tikina Jurga, lietuvių darbo spektras Graikijoje labai platus: yra reklamos kūrėjų, programuotojų, fotografų, grožio ir estetikos žinovų, floristų, pardavėjų, telekomunikacijų tarnautojų, ekologiškos kosmetikos gamintojų, dailininkų. Nemaža dalis tautiečių Graikijoje ėmėsi verslo – atidarė viešbučius, kavines, tavernas. Pasak bendruomenės pirmininkės, graikai darbdaviai lietuvius tiesiog graibsto – mūsų tautiečiai užsirekomendavę kaip atsakingi, darbštūs ir išsilavinę darbuotojai. Deja, daugelio emigrantų gražius planus sujaukė 2009-aisiais Graikijoje prasidėjęs juodasis periodas.
„Kai Graikiją ištiko krizė, nemažai lietuvių išvyko. Įdomiausia, kad toli gražu ne visi į Lietuvą. Kai kurie įsikūrė Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Australijoje. Tačiau pažįstu ir graikų, kuriuos širdis arba protas atvedė į Lietuvą“, – teigia lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Anot jos, Graikijoje didžiausia vertybė yra šeima – tėvai padarys viską, kad vaikui nereiktų emigruoti. Deja, anot jos, pragyvenimas tapo toks sunkus, kad jaunųjų graikų tėvynėje nebesulaiko net tvirti šeiminiai ryšiai. Skaičiuojama, kad krizė iš tėvynės išgynė apie 300 000 graikų. Geresnio gyvenimo paieškos juos traukia ten pat, kur ir lietuvius – į Vokietiją, Jungtinę Karalystę, taip pat Australiją ir JAV. Nenugalima trauka
J. Montvydaitė saulėtoje šalyje skaičiuoja jau dvyliktus metus. Jurga svarsto, jog Graikija, kad ir kokios krizės ją purtytų, traukia kaip magnetas, o kodėl – ir nežinia. Lietuvė sparnų iš ten nenorinti kelti. „Aš vis dar bandau įsikabinti ir laikytis čia. Turiu dvejus namus – Graikiją ir Lietuvą. Kai vienuose šalta, galiu grįžti į antruosius. O ką, juk tai neblogai?“ – juokiasi emigrantė.
Atvykėlei Graikija iš pradžių atrodė kaip rojus. Ne todėl, kad tuomet labai gerai gyvenę graikai leido sau išlaidauti neskaičiuodami pinigų. Iš Lietuvos, kur net vasara ne visada vasariška, atvykusi emigrantė lig šiol negali pasisotinti graikiška saule ir jūra, Atėnų centre stūksantis Akropolis mintis nukelia į Antikos laikus, civilizacijos pradžių pradžią, atgaivina painią, bet tokią turtingą graikų mitologiją.
„O kur dar santūrus alyvuogių kvapas, burnoje tirpstanti tikroji feta, švelnus graikiškas vynas ir buzukės skambesys? Visa tai Graikiją darė tik dar labiau patrauklią ir paslaptingą. Žmonės čia šypsojosi, juokėsi, siaurose Atėnų gatvelėse dūzgė mažos mašinytės ir motoroleriai, tas šurmulys primindavo, kad gyveni“, – su meile apie ją priėmusią šalį kalba lietuvė.
J. Montvydaitė Atėnų universitete baigė graikų moderniosios kalbos studijas, šiuo metu studijuoja tarptautinius santykius. Jurga šypsosi, jog vis dėlto tvirčiausiais saitais su Graikiją ją susiejo ne mokslai, o jausmai. Iš sutikto graiko ji sako pajutusi tokią didžiulę pagarbą, kokios niekada nėra patyrusi nė iš vieno lietuvio. Graiko ir lietuvės šeimoje jau krykštauja pusantrų metukų dvynukai, atėjus laikui prabilsiantys dviem kalbomis. „Dar nežinau, ar lietuvių kalba jiems bus pirmoji, bet tikrai ne svetima“, – tvirtina J. Montvydaitė.
Nustojo pirkti gėles
Moteris neatmeta, kad gyvenimas pats gali jos šeimą parvesti į Lietuvą. Jurga neslepia su vyru irgi pajutę skaudžius ekonomikos krizės padarinius. Dar ne taip seniai šeimos verslas – nedidukė gėlių krautuvėlė Atėnų centre – jiems nešė pelną. Tačiau 2009-aisiais prasidėjus masiniams atleidimams valstybiniame sektoriuje ir gerokai išaugus mokesčiams, taupymo pasekmės skaudžiausiai kirto smulkiajam verslui.
„Gerais laikais mūsų krautuvėlė dirbdavo iki vidurnakčio ir dar ilgiau. Graikai į svečius eidami nešasi ne butelį, o gėlių. Vakarais, po darbų žmonės traukdavo svečiuotis ir visiems mūsų reikėjo. Stojus krizei išaugo nedarbas, žmonėms trūksta pinigų net būtiniausioms prekėms. Vyrai nustojo pirkti gėlių moterims, nebesiunčiamos puokštės gydytojams, nebėra ir tokių vestuvių kaip anksčiau, kai susirinkdavo 200–300 svečių. Mūsų pajamos sumenko, o vien PVM nuo 13 procentų pakeltas iki 23 procentų. Sunku visiems smulkiesiems. Mūsų gatvelėje Atėnų centre užsidarė kone kas antra šeimos parduotuvėlė“, – pasakoja Jurga. Kad sumokėtų valstybei mokesčius ir išgelbėtų verslą, šeima buvo priversta paimti banko paskolą. Lietuvė pamena, jog tuomet tauta buvo guodžiama, kad juodasis periodas ilgai netruks, ir raginama pakentėti porą trejetą metų.
„Imdami paskolą ir mes tikėjomės tiek laiko kaip nors ištverti. Dabar visi mato, kad Graikijai darosi tik blogiau ir nežinia, kaip bus toliau“, – sako J. Montvydaitė.
Lietuvių kalba graikams tampa atradimu
Graikai – tauta, visais laikais plačiai atverianti glėbį užsieniečiams. Jurgą stebino, kad Lietuva jiems nebuvo neatrasta žemė. Ne kartą moteriai teko suglumti, kai graikai vardindavo lietuvių krepšininkų pavardes, net ir tas, kurias ji pati sunkiai prisiminė.
Tačiau daugeliui jos sutiktų graikų tikras atradimas buvo žinia, kad lietuviai turi savo kalbą. Kažkodėl jie įsitikinę, kad buvusios Sovietų Sąjungos šalys, priverstos kalbėti rusiškai, per ilgą okupacijos laiką savo gimtąsias kalbas spėjo pamiršti.
„Graikai labai vertina jų kalbos besimokančius užsieniečius. Kai pradėjau „čiulbėti“ graikiškai, netgi darydama klaidų suteikdavau graikams daug džiaugsmo ir sulaukdavau didelės jų pagarbos“, – pasakoja J. Montvydaitė. Graikijoje įsikūrusi emigrantė griauna Lietuvoje vešinčius stereotipus, esą graikai tingūs, pernelyg atsipalaidavę, nesukantys galvos dėl ateities ir didžiuliai pažadukai.
„Graikai niekur neskubantys? Taip, pensininkai neskuba, nes nebegali, bet miesto gatvės pilnos veiksmo, čia visi lekia, bėga, kad atrodo, jei nespėsi per kelias sekundes pereiti gatvės, tave pervažiuos“, – įsitikino lietuvė. Graikai tingūs? Pašnekovė tikina, kad tikrai ne. Anot jos, statistikos duomenys rodo, jog graikai – daugiausia valandų dirbanti tauta visoje ES!
„Oho, dar ir kaip graikams rūpi darbas! Tiesa, seniau jo taip nevertino, bet dabar, kai šalyje tiek bedarbių, džiaugiasi net gavę pasiūlymą dirbti už minimalų atlyginimą“, – tvirtina Jurga. Šeima – aukščiausia vertybė
Netiesa, kad graikai nesuka galvos dėl ateities. Emigrantės įsitikinusi: jie gali būti abejingi sau, bet tik ne savo atžaloms. Graikams vaikai yra viskas. Pasak J. Montvydaitės, jiems, o ypač atžalų lavinimui, atiduodama ir aukojama viskas, kas įmanoma. Dabar, sunkiu šaliai metu, dažnai galima išgirsti graikus guodžiantis, jog jie geresnės ateities nebesulauks, bet vien dėl vaikų kažko turintys imtis.
Graikų požiūris į šeimą kaip aukščiausią vertybę – Jurgą labiausiai sužavėjęs pietiečių bruožas. „Gėriuosi graikėmis motinomis, močiutėmis, surenkančiomis per šventes prie stalo visą giminę. Jos vienos pluša virtuvėje, sukasi kaip bitutės, bet nepavargsta. Jų negąsdina stirtos neplautų indų, anaiptol, džiaugiasi, kad susirinko daug žmonių“, – žavisi lietuvė.
Vienas didžiausių jos atradimų Graikijoje – kavos gėrimo procesas. Kavą graikai moka skanauti ištisas tris valandas! Lietuvės pagarbą jie užsitarnavo ir dėl saikingo alkoholio vartojimo. Pasak Jurgos, pamatyti svaigalų padauginusį graiką – retenybė.
Tačiau rūkančių graikų gerokai daugiau nei lietuvių ir jų gretos nesumažėjo net tuomet, kai dėl krizės gerokai pakilo tabako gaminių kainos.
„Pikta klausytis graikus skundžiantis, kad neturi pinigų net duonai, bet cigaretėms kažkodėl jų visada užtenka“, – stebisi J. Montvydaitė.
Krizė optimizmo neatėmė
Nors šiauriečiai lietuviai garsėja santūrumu, o pietiečiai graikai yra atlapaširdžiai, Jurga mato, jog šios tautos itin panašios. Tą iliustruoja ir prieš keletą metų atliktas tyrimas. Visų Europos Sąjungos šalių piliečiams buvo pateiktas klausimynas apie Bendriją ir patys panašiausi atsakymai buvo būtent lietuvių ir graikų. Be to, juos suartina ir aistringa meilė krepšiniui.
„Tenka pripažinti, kad Graikijos krepšinio komandos aukšto lygio, bet lietuviams sirgaliams turbūt niekas neprilygs“, – juokiasi Jurga.
Anot jos, bene ryškiausias lietuvių ir graikų skirtumas – požiūris į punktualumą. Jei graikas sako „rytoj“, tai gali reikšti ir poryt, ir po savaitės. Tiesiog reikia išmokti gyventi jų ritmu.
Tačiau labiausiai, Jurgos nuomone, lietuviai iš graikų turėtų mokytis optimizmo. Graikas buvo linksmas, yra linksmas ir bus linksmas, nors ir kaip būtų sunku. „Krizės metai iš jų pozityvumo neatėmė, tik išmokė linksmintis kitaip – daug paprasčiau, daug pigiau ir be pompastikos“, – pažymi J. Montvydaitė.
