Mintimis, kad lietuvės – baisios, o lietuviai per mažai prisižiūri pasidalinęs jaunuolis šių savo žodžių neišsižada iki šiol, tačiau jonavietėms žeria komplimentus.
Vyras portalui jonavoszinios.lt sutiko plačiau papasakoti apie save, pasidalinti įžvalgomis apie kritiškus internautus bei, jo žodžiais tariant, stipriai pasikeitusį Jonavos miestą.
Mantvydai, esi jonavietis, tačiau ne vienerius metus praleidai Amerikoje. Kodėl grįžai į Lietuvą?
Aš esu gimęs Kaune, tačiau užaugau Jonavoje. Keletą metų tikrai praleidau Amerikoje, tačiau ši šalis man nepatiko. Taip pat ten pamačiau pasaulį visai kitu kampu, šiek tiek kitaip besielgiančius žmones. Galima sakyti, kad pamačiau viską per kitą prizmę. Dėl to supratau, kad žmonės Lietuvoje neišnaudoja labai daug galimybių ir tik dejuoja. Manau, kad svarbiausia yra tavo požiūris, o ne šalis kurioje gyveni. Tiesą sakant, Lietuvoje man visada labai patiko. Čia viskas yra gerai. Kalbu ne tik apie Lietuvą, bet ir apie Jonavą.
Ar Jonava pasikeitė nuo to laiko, kai išvykai į Ameriką?
Nežinau, turėčiau būti dėkingas merui Mindaugui ar kam kitam, bet Jonava pasikeitė neatpažįstamai. Čia atsirado daug visokios veiklos tiek jaunimui, tiek šeimoms, tiek vyresniems žmonėms. Jonaviečiai nebegali sakyti, kad mieste nėra veiklos. Jonavą giria net mano draugai, kurie atvažiuoja iš valstijų. Man net nesinori vežti jų į visų išgirtą Kernavę ar kitas vietas, kurios visad populiarios. Aš vežu savo draugus į Jonavą.
Nors pats tikrai dažnai būnu kituose miestuose, jaučiu sentimentus visiems išlikusiems takeliams. Pasiimu kavos, pasiūlau prisijungti mamai ir mes tiesiog vaikštom, šnekučiuojamės. Vis pamatom kažką naujo, kažką patobulinto. Kas liečia pačią Jonavėlę, net nėra ką pridurti. Labai ,,fainas“ miestas, vasara galintis pasiūlyti vandens pramogas, žiemą – slidinėjimo. Turiu daug draugų iš Kėdainių, kurie atvažiuoja čia pramogauti, grožisi Joninių slėniu. Nežinau, kaip galima ,,heitint“ tokį miestelį.
Svečiuotis tenka ir Rukloje, kuri yra taip pat graži. Aš nekalbu apie tuos ,,čigonynus“, bet įkelk ten normalių žmonių, pastatyk naujų namų ir Rukla blizgės.
Viena garsiausių tavo frazių yra ta, kad lietuvės neprisižiūri ir yra baisios. Nuolatos kalbi, jog žmonės mažai sportuoja. Ką pasakytum apie jonavietes ir jonaviečius? Juk šis miestas dažnai tituluojamas sporto miestu.
Aš neatsiimu teiginio, kad lietuvės – baisios, nes kartais žmogų reikia šokiruoti tam, jog jis susivoktų. Kalbant apie jonavietes, jos, kaip nekeista, tikrai prisižiūrėjusios. Tie miesto takeliai, dviračiai – į naudą (šypsosi). Su jonavietėmis viskas yra labai gerai. Negaliu nieko blogo pasakyti apie jas. Jonaviečiai – taip pat sportiški vyrukai. Eidamas miesto takeliais dažnai matau sportuojančius jaunuolius prie lauko treniruoklių. Mane tai džiugina.
Žiniasklaida jau pamėgo tave – nuolatos matome naujus straipsnius, kuriuose tau klijuojama gražuoliuko etiketė. Kaip jautiesi dėl tiek daug dėmesio? Ar sulaukei dėl to kažkokios pažįstamų žmonių reakcijos? Galbūt sulaukei kritikos strėlių?
Gauto dėmesio aš nesureikšminu. Nei mano artimieji, nei pažįstami apie tai nekalbėjo. Žmonės visada į mane žiūrėdavo, nes aš prisižiūriu. O jei kažkam mano pasisakymai atrodo arogantiški, noriu pasakyti, kad reikia skirti pasitikėjimą savimi nuo arogancijos. Tai yra du visiškai skirtingi dalykai.
Galbūt mane arogantišku laiko tie žmonės, kurie labai savimi nepasitiki, turi kažkokių kompleksų ir mato manyje tai, ko patys neturi. Visus interviu daviau be jokių asmeninių tikslų. Aš tai dariau dėl to, kad anksčiau buvau toks pats žmogus, kaip ir visi – vaikščiodavau pėsčiomis, nes neturėjau automobilio, slampinėdavau naktimis po miesto takelius. Vis tik vietoj to, kad susikoncentruočiau į negatyvius dalykus, aš pakeičiau savo gyvenimą. Viešai kalbu tik todėl, jog žmonės pasižiūrėtų į mane ir susiimtų, pasakytų sau, jog padarys geriausia, ką gali padaryti. Kalbu ne tik apie išvaizdą, finansus, bet ir žmogiškas savybes – noriu, kad kiti taptų geresniais žmonėmis. Tačiau gavosi taip, jog visi ,,apsikrovė“ mano mintimis ir pradėjo piktintis. Jiems pikta, jog niekad neatrodys kaip Mantvydėlis. Taip ir prasidėjo ,,heitas“. Bet kur ten nesipiktins... Piktinasi tie, kurių koja – kaip mano ranka.
Interviu esi pasisakęs ir apie šeimos vertybes, ir apie ne visai lengvą paauglystę, tačiau viešojoje erdvėje nuolatos akcentuojamas tik tavo grožis. Ar tavęs tai nestebina?
Žmonės kalba apie tai, ką mato pirmiausia. Jei nori įsigilinti į kitas žmogaus savybes, reikia šiek tiek daugiau pasidomėti, o mes visi neturime laiko. Vėl gi Lietuvoje nėra tiek daug simpatiškų vyrų. Dauguma jų yra simpatiški pagal lietuvišką standartą – lietuviškas kirpimas, šukuosena ir visą kitą. Prisižiūrėjusių vyrų tikrai trūksta. Dėl to galbūt žmonės ir nukreipė savo dėmesį į grožio patarimus. Bet tai yra gerai. Ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad po mano pasisakymų vyrai pradėjo sau skirti daugiau dėmesio. Senti nėra nei džiugu, nei garbinga.
Tavo populiarumas palietė ir tavo mamą – ji buvo pakviesta į ne vieną laidą. Ar reikėjo ją įkalbinėti sudalyvauti jose, filmuotis?
Mano mama ir norėjo, ir bijojo. Ji nemiegojo dvi naktis, nes galvojo apie savo kalbą. Gavosi taip, kad ji pakalbėjo puikiai ir pasakė visai ne tai, ką buvo suplanavusi. Mano mama neturi tikslo rodytis televizijoje, bet manau, viską padarė dėl manęs. Aš sakiau, kad būtų smagu, jog ji sudalyvautų ir taip galbūt įkvėptų kitas mamas, moteris – mama viską gyvenime darė viena. Nebuvau lengvas vaikas. Pakeičiau beveik visas Jonavos mokyklas. Nėjau, ko gero, tik į trečią vidurinę.
Ar tikrai Mantvydas yra toks, kokį mes jį matome televizijos ekranuose?
Nieko specialiai neslepiu ir neafišuoju. Neturiu jokios kaukės, tačiau galbūt kartais kažko nepasakoju. Kodėl? Kad žmonės negalvotų, jog aš vaidinu gailestingą Jėzų. Bet kuris Jonavos benamis pasakytų, jog pažįsta mane – aš geriu daug energetinių gėrimų, renku jų skardines ir nuvežu benamiams. Tegul jie jas priduoda. Stengiuosi finansiškai padėti vargšams.
Visos mano namo valytojos yra gavusios saldainių. Pamenu, aš tiesiu joms saldainių dėžutę, o jos negali tuo patikėti. Vertinu kiekvieną žmogų ir neklijuoju jokių etikečių. Man visiškai nesvarbu, kokį automobilį vairuoja žmogus, nesvarbi ir jo materialinė padėtis. Tiesiog norisi, kad visi būtų žmogiški ir nukreiptų dėmesį į žmogiškumą, gerumą.
Norisi, kad žmonės mažiau komentuotų, bet daugiau darytų ir atsakytų už savo žodžius. Jei nieko nedarai, tai ir komentuoti nereikia. Jei sakau, kad daug žmonių su gelbėjimosi ratais yra ne prie vandens telkinių, o tiesiog vaikšto gatvėmis kiekvieną dieną, aš galiu pakelti savo marškinėlius ir parodyti savo pilvą. Ką tai reiškia? Aš atsakau už savo žodžius, o tu dabar aiškini, kad ta ir ta mašina – šūdas, bet pats važinėji su dujotekiu. Nieko gėdingo vairuoti pigų automobilį ar vaikščioti pėsčiomis, tačiau visada reikia pasižiūrėti į save ir tik tada mėtyti replikas.
Galbūt norėtum kažką pasakyti tave kritikuojantiems žmonėms?
Telaimina juos Dievas. Su savo neigiamomis emocijomis pakenkti gali tik sau.
