Loreta Glebavičiūtė
Kaip pradėjote kurti lūpų dažus, jei niekada anksčiau to nedarėte?
Algė Julija: Kai mama netikėtai pasiūlė sukurti spalvų paletę pirmiesiems Lietuvoje rankų darbo lūpų dažams iš natūralių medžiagų, tai pasirodė tarsi stebuklas. Kosmetikos parduotuvėse mėginau pasitepti lūpdažiu ir kiekvieną kartą jausdavau, kaip mano lūpos pasidaro storos, nepatogios ir neskanios. Ką jau kalbėti apie visur liekantį spalvotą pėdsaką.
Kuo ypatingi rankomis gaminami lūpų dažai, kuo jie skiriasi nuo fabrikinių?
Dažai gaminami iš natūralių medžiagų – jos šiek tiek pašildomos, bet daugiau niekaip kitaip neapdorojamos. Juose nėra spiritinių vaisių ekstraktų ir gyvūninių produktų (karmino), išskyrus bičių vašką. Jokių konservantų, kietiklių, minkštiklių, kuriais būtų siekiama pagerinti lūpų dažų išvaizdą ar konsistenciją. Formulė harmoningai subalansuota, todėl šie dažai ne tik papuošia, bet ir saugo, puoselėja lūpas.
Kokius natūralius produktus naudojate?
Lūpų dažams gaminti naudojame natūralias medžiagas – abrikosų, ricinos aliejus, mangų, taukmedžio sviestą, bičių vašką, molį ir, žinoma, augalinius pigmentus.
Kaip kuriate spalvas?
Tai pavyksta padaryti vos iš kelių nesudėtingų pigmentų. Sunkiausia išgauti natūraliai raudoną spalvą.
Ar sunku pagaminti norimą spalvą?
Gali pasirodyti, kad vargiai žemėje rasi spalvą, kuria norėtum papuošti lūpas. Tačiau, kaip visada, gamta pranoksta mūsų fantaziją ir nustebina neįtikėtinomis, netgi ryškiomis, spindinčiomis spalvomis. Sunku nupasakoti, kur slypi ta galia, kai viena spalva virsta kita: skiriasi tik sudedamųjų dalių proporcijos. Taigi spalvos kūrimo procesas – santykio paieška, o smagiausia, kad nėra jokių taisyklių. Vienas miligramas spalvotos substancijos gali išryškinti ir pabrėžti arba visiškai užgožti bei sunaikinti buvusią spalvą. Po truputį imi suprasti, kaip vienas pigmentas veikia kitą.
Kodėl sunkiausia išgauti raudoną spalvą?
Vieną dieną mamos bendradarbė atsinešė raudoną plastmasinę kompiuterio pelę kaip mėgstamiausios spalvos pavyzdį ir paprašė sumaišyti tokią spalvą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė neįmanoma, juk pelė – plastmasinė ir blizganti, nė iš tolo nepriminė natūralios spalvos. Būtent raudona yra tas pigmentas, kurio man iki šiol labiausiai trūksta ingredientų sąraše. Nusprendėme nenaudoti raudono karmino, nes tai gyvūninis produktas. Taigi pelės spalvos lūpdažis, dabar pavadintas Raudonųjų monardų vardu, sukurtas iš visų spalvų, išskyrus raudoną...
Iš lūpų dažų istorijos
Mesopotamija: nuodingi lūpdažiai Lūpų dažus išrado senovės Mesopotamijos moterys upių baseine tarp Tigro ir Eufrato, dabartinėje Irako teritorijoje. Maždaug 3 tūkst. pr. m. e. viduryje Ūro mieste viešpatavusi valdovė šventikė Puabė naudojo lūpų dažus, pagamintus iš baltojo švino ir skaisčiai raudonų smulkiai sugrūstų akmenėlių. Jie buvo nuodingi, tačiau net mirties grėsmė nenumalšino noro gražiai atrodyti. Nuo tada lūpų dažai tapo madingi. Asirijos gyventojai bei egiptiečiai (tiek vyrai, tiek moterys) lūpas dažėsi ryškiai raudona ochra, kurią paprastai maišydavo su dervomis ir sakais, kad ilgiau nenusitrintų. Egiptiečių lūpų dažai, kaip ir visa kosmetika, buvo gaminami mažose kvepalų gamintojų dirbtuvėlėse. Priemones saugodavo akmeninėse, varinėse ar medinėse iškvėpintose dėžutėse. Raudonų atspalvių dažus jie išgaudavo iš jodo gausių dumblių ir bromo junginių, kurie taip pat buvo nuodingi. Lūpas tepė ir drėgnomis medžio šakelėmis. Populiariausios lūpų dažų spalvos buvo oranžinė, violetinė ir tamsiai mėlyna, o skaisčiai raudona su karminu pradėta gaminti I a. pr. m. e. pusėje, kai Egiptą valdė faraonė Kleopatra. Lūpų dažymas tapo socialiniu reiškiniu: mirus turtingai moteriai, į jos kapą buvo dedami keli puodeliai lūpų dažų.
Elada – lūpų dažai tik heteroms Dauguma graikių vengė bet kokio makiažo, nors plaukų dažais ir dirbtiniais plaukais buvo labai domimasi, o lūpų dažymas tapo privalomu heterų, išsilavinusių meilužių amato ženklu. Remiantis graikų teise, heterą, pasirodžiusią viešumoje nedažytomis lūpomis ir be makiažo, buvo galima nubausti kaip moterį, kuri neteisėtai apsimeta kilminga ištekėjusia ponia. Graikų kaimynai, tuometiniai Kretos gyventojai, gaminosi purpurą (itin brangų pigmentą iš Viduržemio jūroje gyvenančių pilvakojų – purpurinių mureksų) ir dėjo į lūpų dažus bei skaistalus. Jis buvo naudojamas ir audiniams dažyti. Lūpų dažai ir kosmetika buvo uždrausti tik Spartoje, kuri orientavosi į karybos dalykus. Šiuo laikotarpiu graikų mene imtos vaizduoti moterys, perduodančios viena kitai kosmetikos reikmenis. Lūpų dažams gaminti buvo naudojami augaliniai ingredientai: jūržolės, gėlių žiedų milteliai, šilkmedžio uogos, dažinės alkanos šaknys ir gerokai pavojingesnė medžiaga – cinoberis, ryškiai raudonas pigmentas, kurio pagrindą sudaro nuodingas gyvsidabrio sulfidas. Tie vargšai, kurie išgalėjo lūpas dažytis tik vyno nuosėdomis, pasirodo, buvo laimingesni, nes nenusinuodydavo.
Senovės Kinija: septyni makiažo žingsniai Čia kvapius lūpų balzamus gamino iš mineralų, vaško, gyvūninių riebalų ir cinoberio, kvėpino dvylika kvapų, iš kurių ypač populiarus buvo gvazdikėlių aromatas. Kosmetika Kinijoje visuomet užėmė svarbią vietą. Gražuolės turėjo atlikti septynis makiažo žingsnius: užsitepti pudros bazę, nudažyti veidą, „aukso arba gėlių blizgesiu“ patamsinti akis, tada antakius, paryškinti skruostų duobutes, parausvinti skruostus ir padažyti lūpas. Lūpų dažymas buvo laikomas religine praktika ir atliekamas norint pradžiuginti dievus.
Krikščioniška Europa – nuo kiaušinio baltymo iki švino Europoje ilgai viešpatavo nepalankus požiūris į lūpdažius, jie netgi buvo siejami su šėtonu. Tačiau kryžiaus karų laikotarpiu, riteriams grįžus iš islamo kraštų, į Vakarus smelkėsi ir rafinuotesnė buitis. Atkeliavo ir lūpų dažai, nors prekiautojai vis dar rizikavo būti pakarti kaip kerėtojai ir šėtono tarnai. Tam būta ir pagrindo, nes lūpų dažus kūrė ir alchemikai, kurie medžiagas maišė kartodami maginius užkeikimus.
Italijos damos dažėsi lūpas itin subtiliai, mat šio meno išmoko mėgindamos apeiti bažnytinius draudimus. Prancūzija lūpų dažus irgi pripažino – Paryžiuje net vienuolės dažėsi lūpas. Anglijos karaliaus Eduardo VI dvare visi, ir vyrai, ir moterys, dažėsi gausiai. Karalius turėjo keletą oficialių lūpdažių, kuriems suteikdavo pavadinimus, pvz., „Šviežia mėsa“. Toks neįprastas pavadinimas nebuvo retenybė – puošeivos graibstė lūpdažius, pavadintus ne mažiau skambiai: „Arklio mėsa“, „Žiurkė“, „Vėmalai“, „Kraujas“, „Liūdnas“, „Permirkęs vyne“. Dažai buvo gaminti iš skaičiai raudono karmino, gumiarabiko, kiaušinio baltymų ir figų pieno mišinio. Didžioji lūpdažių ir kosmetikos karštinė užvirė per Renesansą. Išpopuliarėti lūpų dažams padėjo tikėjimas, kad jie turi maginių galių, netgi pajėgūs atitolinti mirtį. Tai gana ironiška, nes pagrindinė neva mirtį atitolinančių lūpų dažų sudedamoji dalis buvo cerusitas – medžiaga, panaši į švino karbonatą, išgaunamą šviną laikant acto rūgšties garuose. Venecijos cerusitas, dar vadinamas Saturno dvasia, XVI a. buvo naudojamas kaip odos baltalas. Šie pigmentai buvo itin paklausūs, nors žalojo odą ir skatino plikimą, žmonės mirdavo apsinuodiję švinu.
Dažysies – liksi netekėjusi Tačiau puritonų moralistai visai neketino nutraukti kovos su raudonai dažytomis lūpomis. Bene didžiausia šio žūtbūtinio mūšio pergale tapo 1770 metų Anglijos parlamento priimtas įstatymas, skelbiantis, kad moterų, kurios suviliojo vyrus naudodamos lūpų dažus ir skaistalus, vedybos bus anuliuotos, o jaunosioms teks atsakyti už šį raganavimą. Įstatymas skelbė: „Visos bet kurio amžiaus, padėties ar profesijos moterys, skaisčios mergelės, tarnaitės ar našlės, jei priėmus šį Aktą stengsis vilioti Jo Didenybės pavaldinį ir apgaule ištekėti už jo naudodamos kvepalus, dažus, kosmetinius vandenis, dirbtinius dantis, netikrus plaukus, ispanišką vilną, metalinius korsetus, krinolinus, aukštakulnius batelius ar dirbtinai paplatintus klubus, bus patrauktos teisinėn atsakomybėn už raganavimą, o jų santuokos, remiantis įkalčiais, buvo pripažintos negaliojančiomis ir niekinėmis.“
Tuo metu Amerikoje moterys buvo apžavėtos lūpų dažų kerų nemažiau nei prancūzės. JAV prezidento George’o Washingtono žmonos Marthos Washington pamėgtas lūpų dažų receptas buvo toks: vaškas, šerno taukai, spermacetas, dažinės alkanos šaknys, migdolų aliejus, balzamai, razinos ir cukrus. Kita vertus, lūpų dažai tapo netikėta šimtametes tradicijas griovusia Prancūzų revoliucijos auka. Dažytis lūpas tapo nebemadinga ir net pavojinga, mat viliojantis lūpų raudonis liudijo apie simpatijas aristokratijai ir galėjo nuvesti į giljotiną.
Anglija: ryškios lūpos – nemandagu Anglijoje XVIII a. kosmetiką imta drausti. Karalienė Viktorija viešai paskelbė makiažą „nemandagiu“. Verdiktas buvo neapskundžiamas – kosmetika tapo socialiai nepriimtina visoms moterims, išskyrus prostitutes ir aktores. Ypač „nepadoru“ buvo dažytis lūpas, tad moterims teko kurti stulbinamas strategijas siekiant apeiti socialinius draudimus. Ne viena moteris pradėjo naudoti „nekosmetinius“ metodus: bučiuoti rožinį krepinį popierių, kramtyti lūpas ir užsiimti gimnastika, kuri suteikdavo tuo metu idealizuotą patinusių lūpų formą. Moterys slapta dalijosi receptais ir kūrė pogrindines lūpų dažų bendrijas. Labiausiai privilegijuotos ištrūkdavo į laisvesnį Paryžių, kur buvo galima įsigyti Guerlainų lūpų pomadų. Šis lūpų pieštukas buvo vyniojamas į šilkinį popierių, maloniai kvepėjo, o jo sudėtyje buvo Meksikos karmino, vaško, muskuso ir ricinos aliejaus.
Naujųjų laikų emancipacija XX a. pradžioje lūpų dažai tapo simboliu, liudijančiu moterų laisvę. Sufražisčių judėjimo lyderės Elizabeth Stanton ir Charlotte Perkins Gilman 1912 metų Niujorko demonstracijoje paskelbė lūpų dažus moterų emancipacijos emblema. Amerikos ir Anglijos moterys pradėjo ryškiai dažytis lūpas, siekdamos demonstratyviai atstumti vyrus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lūpų dažai imti pardavinėti popierinėse tūbelėse. Lūpų dažai galbūt pirmą kartą nuo antikinio Egipto tapo laisvai prieinami, o kosmetikos naudojimas daugiau nebebuvo ribojamas nei dėl socialinių nuostatų, nei dėl moralinio nusiteikimo.
Gamyklinis lūpų pieštukas Lūpų dažų pagrindą sudaro vaškas, aliejus, antioksidantai ir minkštikliai. Vaškas lūpų dažams suteikia kietą formą. Deja, vaškas nėra vien bičių ar augalinis, dažniau naudojami petroliatai (naftos perdirbimo liekamieji produktai), mineralinis aliejus, rečiau – kakavos sviestas, lanolinas. Daugiau nei 50 proc. lūpų dažų, pagamintų Amerikoje, yra kiaulių taukų ir ricinos aliejaus, nes šios medžiagos suteikia blizgesio. Esminė lūpų dažų sudedamoji dalis – įvairūs pigmentai ir lakas.
Matiniuose lūpų dažuose daugiau silicio ir mažiau minkštiklių, kreminiuose – daugiau vaško negu aliejų. Nenusivalančiuose lūpų dažuose gausu silikono, o blizgiuose yra žėručio, silicio, žuvų žvynų ir sintetinių perlų dalelių, kurios suteikia švytėjimą. Remiantis cheminiais tyrimais, neretai lūpų dažuose, ypač raudonos spalvos, randama švino pėdsakų, boro junginių.
