Akvilė Kavaliauskaitė, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
Šveicarija, kurioje šįkart lankėsi „Emigrantų“ laidos kūrėjai, ne vieną dešimtmetį iš eilės patenka į patraukliausių vietų gyventi sąrašus. Vidurio Europoje įsikūrusią šalį puošia Alpių kalnų viršukalnės, pasakiški ežerai ir preciziškai prižiūrėti miestai. Iš visų pusių ją supa Europos Sąjungos valstybės, bet pati Šveicarija Europos Sąjungai nepriklauso. Valiuta ten lig šiol – Šveicarijos frankas, kurio kursas šiuo metu – lygiai toks pats, kaip euro.
Už Lietuvą kone perpus mažesnio ploto Šveicarijoje gyventojų – daugiau kaip 8 milijonai. Maždaug 400 tūkst. iš jų namai yra Ciurichas – vokiškosios Šveicarijos dalies sostinė, kurios senamiestį skalauja Ciuricho ežeras, turbūt viena populiariausių vietų, kuriose fotografuojasi turistai.
Ciuricho universitete mokėsi Albertas Einsteinas, per Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo apsistojęs Jamesas Joyce`as. Rašytojas tuomet yra pasakęs, kad Ciuricho šaligatviai – tokie švarūs, jog nuo jų būtų galima valgyti sriubą. Šiuo metu Ciuricho ežerą pro savo langus mato ir garsi dainininkė Tina Turner. Šio „Emigrantų“ pasakojimo herojė Rima muzikos legendą kartais sutinka gatvėje ar prekybos centre. Šveicarijoje Rima gyvena jau dešimt metų. Gyvenimą pradėti iš naujo Rimai teko net du kartus.
Darbe niekas nekontroliuoja
„Iš pradžių buvau Vokietijoje – trejus metus. Ten baigiau slaugą, išmokau vokiečių kalbą. Paskui susipažinau su savo buvusiu vyru ir atsikraustėme į Šveicariją“, – pasakoja Rima.
Iš Klaipėdos kilusi emigrantė iš pradžių dirbo padavėja restorane, paskui prieglaudoje prižiūrėjo senelius. Dabar ji rūpinasi fiziškai neįgaliais žmonėmis. Tiesa, Šveicarijoje tokio darbo sąlygos gerokai skiriasi nuo tų, prie kurių mes esame pratę.
„Rytinėje pamainoje turiu tik 2–3 pacientus. Tai tikrai labai mažai. Turiu laiko kiekvienam, galiu ir pauzę padaryti, kavos atsigerti, niekas nekontroliuoja ir nežiūri, kur tu esi ir ką veiki. Paprastai dirbu arba nuo 7 val. iki 14 val., arba nuo 16 val. iki 23 val. Tai yra septynios darbo valandos, kurios skaičiuojamos kaip aštuonios su puse, nes tai yra sunkus darbas“, – pasakoja Rima.
Dirbant nevisą darbo dieną Šveicarijoje įprasta gauti valandinį atlyginimą. Slaugės per valandą vidutiniškai uždirba nuo 27 iki 37 eurų. Šie įkainiai – vieni didžiausių pasaulyje. Naktimis mokama dar maždaug 5 eurais daugiau. Dirbdama 8 val. per dieną, per mėnesį slaugė vidutiniškai uždirba apie 7 tūkst. eurų. Šveicarai garsėja ir geromis darbo sąlygomis. Pasak Rimos, čia mažai kas persidirba.
Paklausta, kaip atrodo jos darbo diena, ką per ją veikia, moteris atsako: „Labai įvairiai. Kartais lydžiu savo klientus tiktai į koncertus arba einame apsipirkti, nes jie patys negali net savo piniginės išsiimti. Tai paprasčiausiai lydžiu juos. O kai dirbu pačioje klinikoje, tada būna labai daug slaugos.“
Tarp Rimos pacientų – daug jaunų žmonių. Pavyzdžiui, avarijose nukentėjusių motociklininkų. Pašnekovė prisipažįsta: iš pradžių buvo itin sunku bendrauti su žmonėmis, kuriuos likimas taip negailestingai nuskriaudė.
„Nesugebėdavau išlaikyti distancijos, viską priimdavau asmeniškai. Kiekvieną istoriją išklausydavau ir parsinešdavau namo. Vėliau išmoksti su tuo tvarkytis. Ta prasme dirbi empatiškai, bet stengiesi ir atstumą išlaikyti. Mes turime ir vaikų nuo 8 metų. Kadangi pati turiu du berniukus, sunkiausia matyti tėvus, kurie su šituo likimu nesusitaiko“, – neslepia „Emigrantų“ pašnekovė.
Nemokėti alimentų – blogiau nei nemokėti mokesčių
Bet vis dėlto sunkiausiu momentu Šveicarijoje Rima vadina ne darbą, o asmeninio gyvenimo griūtį. Dabar moteris – laiminga ir apsirūpinusi. Bet dar prieš keletą metų išvis nežinojo, kas laukia jos ir dviejų mažamečių sūnų. Ištekėjusi už šveicaro, ji jautėsi saugi ir patenkinta. Deja, laimę akimirksniu sugriovė žinia apie sutuoktinio neištikimybę. Lig tol lietuvė nė neįtarė, kad šveicarui yra ne vienintelė.
„Mes gyvenome labai tobulai, viskas buvo gerai, bet daug metų aš nežinojau, su kuo aš gyvenu. Jis labai daug dalykų slėpė. [...] [Apie neištikimybę] sužinojau tik maždaug po 4 metų santuokos“, – atskleidžia Rima.
Moteris sako nebegalėjusi toliau taip gyventi. Jai net bloga darėsi nuo minties, kad visi tie laimingai kartu praleisti metai iš tiesų buvo pilni melo ir neištikimybės.
„Iš pradžių jis išėjo iš mūsų buto, bet man norėjosi visiškai pakeisti aplinką. Tas butas man priminė mūsų gyvenimą, tad aš susiradau kitą butą ir išėjau iš ten“, – „Emigrantams“ pasakoja Rima.
Viena su dviem mažais vaikais. Be darbo. Be artimųjų. Beprotiškai brangioje šalyje, kur kavos puodelis kavinėje kainuoja 5 eurus, o viena vaiko diena darželyje – 100. Šveicarijos kainomis stebisi net daug mokėti įpratę skandinavai. Už kilogramą vištienos krūtinėlės čia sumokėsite apie 25 eurus, už 12 kiaušinių – 5 eurus, už vieno kambario buto nuomą tolėliau nuo miesto centro – mažiausiai 1000 eurų per mėnesį. Rima žinojo – kad išliktų Ciuriche, teks labai pasistengti.
„Aš tada, galima sakyti, visiškai nedirbau. Pirmiausiai pasikviečiau savo pusseserę pas save mėnesiui, nes man reikėjo labai daug dalykų susiorganizuoti, reikėjo darbą susirasti. Mašiną jis irgi pasiėmė, tai man reikėjo mašiną nusipirkti, nes su mažyliais traukiniais nepavažinėsi. Butą reikėjo dar susirasti. O butą, neturint darbo, susirasti Šveicarijoje nėra galimybių, nes reikia deklaruoti savo finansus, turi parodyti, kad turi, iš ko išlaikyti tą butą“, – sako emigrantė.
Pirmus du mėnesius po skyrybų, tada, kai labiausiai reikėjo pinigų, buvęs vyras savo vaikų motinai finansiškai nė kiek nepadėjo. Rima turėjo šiek tiek santaupų.
„[Vyras galvojo], kad nesusitvarkysiu viena ir kažkada grįšiu. Bet aš turėjau savo santaupų. O paskui tai jis privalėjo mokėti alimentus, nes čia nemokėti alimentų yra baisiau negu nemokėti mokesčių. Atimtų algą, areštuotų pinigus“, – teigia Rima.
Po skyrybų susiklosčiusią situaciją Rima atsimena kaip baisiausią per visą dešimties metų gyvenimą emigracijoje. Bet tuo metu verkti nebuvo laiko. Reikėjo kuo greičiau priimti reikalingus sprendimus.
„Aš dar turėjau planą, kad mano mama atvažiuotų, tai po kurio laiko aš jai radau darbą Šveicarijoje. Ji atvažiavo ir iš pradžių gyveno pas mane, viename bute su manimi ir vaikais. Ji daug padėjo. Kai aš dirbdavau savaitgaliais, ji prižiūrėdavo mano vaikus“, – prisimena moteris.
Viena diena darželyje – 100 eurų
Vienišai mamai sunku visur. Netgi Šveicarijoje, garsėjančioje savo socialinėmis garantijomis. Problema tampa ne tik finansai, bet ir aplinkinių požiūris.
„Šveicarijoje nėra tokių darželių, kaip mes įsivaizduojame. Čia mamos pirmus metus iš tikrųjų sėdi namuose. Tu gali vesti vaiką į privatų darželį, bet viena diena vienam vaikui kainuoja 100 frankų (100 eurų). Ir dar iš pradžių reikia tai uždirbti“, – sako Rima.
Savaitgaliais, naktimis – Rima dirbo tada, kai nedirbo jos mama, kad galėtų jai palikti du savo berniukus, kas Šveicarijoje yra pakankamai neįprasta: „Seneliai čia gyvena savo gyvenimą, savo hobiais užsiima.“
Visi Ciuriche sutikti lietuviai mums pasakojo tą patį – jeigu nori pritapti prie šveicarų ir bendrauti ne tik su imigrantais, teks gerokai pasistengti. Šioje šalyje visuomenė iš tavęs pareikalaus daugiau nei kur nors kitur. Geras įvaizdis čia – svarbiau už viską. O jei esi vieniša mama, tokį susikurti labai sunku.
„Visuomenės požiūris ne koks, aš turėjau savo įvaizdį kurti iš naujo. Tada negalėjau sau leisti dejuoti ir skųstis. Visą laiką stengiausi atrodyti stipri ir savimi pasitikinti – man viskas gerai, man nieko netrūksta. Savo silpnybių negalėjau parodyti aplinkiniams. Nesijausčiau priimta tada. Šveicarai skundų nepripažįsta. Tobula šeima, tobulas gyvenimas – problemos lieka tiktai namuose“, – pasakoja Rima.
Nuomonę šveicarai turi susidarę apie viską. Kad ir apie rytų europietes. Pavyzdžiui, šveicarėms pasirodė keista, kad pirmojo sūnaus Rima susilaukė būdama vos 23-ejų.
„Šveicarams iš karto tai asocijuoja su Rytų Europa. Tai tipiška rytų europietėms ar šiaurės europietėms. Nes šveicarės pirmo vaiko susilaukia būdamos 30–32 metų“, – sako pašnekovė.
Iš to, ką Rima turi dabar, galima spręsti, kad su skyrybų problemomis lietuvė susitvarkė puikiai. Mėgstamas darbas, mylintis vyras Jornas ir gyvenimas vienoje prestižiškiausių vietų šalyje – su vaizdu į Ciuricho ežerą. Namas, kuriame gyvena lietuvė, pastatytas prieš 250 metų ir yra įtrauktas į istorinio paveldo sąrašą. Dauguma Šveicarijos gyventojų namus čia nuomojasi, bandydami išvengti didžiulio nekilnojamojo turto mokesčio.
„[Kainos] priklauso nuo vietos, šitoje vietovėje viskas labai brangu. Ji vadinama auksine pakrante, nes čia saulė šviečia visą dieną. Toks namas kainuoja apie 3000 frankų. O mano draugė nuomojasi namą su baseinu už 4500 frankų“, – atskleidžia Rima.
Ši vietovė – viena brangiausių visoje Šveicarijoje. Čia su vyru ir vaikais įsikūrusi klaipėdietė gali pasigirti ne tik kerinčiais vaizdais pro langus, bet ir garsiais kaimynais, pavyzdžiui, netoliese gyvenančia Tina Turner: „Mes kartais ją matom „Migro“ prekybos centre. Paskui tenisininkas Rogeris Federeris – jis čia dar negyvena, bet nusipirko žemės sklypą, tai statys savo [namą]“.
Slėpė, kad yra vieniša mama
Jornas – diplomuotas elektros inžinierius. Rima galėtų ir nedirbti – jo vieno algos tikrai pakaktų išmaitinti visai keturių asmenų šeimai. Tačiau lietuvė visai netrokšta būti tik namų šeimininkė.
„Negaliu pasakyti, kad tiktai dėl malonumo dirbu. Ne, aš irgi kuriu savo ateitį, noriu kažkada savo studijas susieti su savo darbu. Nes aš studijuoju psichologiją, sociologiją“, – „Emigrantams“ sako Rima.
Anot emigrantės, Šveicarijoje niekas nebadauja – atsidurti žemiau skurdo ribos čia praktiškai neįmanoma.
„Aišku, yra ir tokių, kurių darbas galbūt prastesnis, kurie uždirba tiktai minimumą. Tada jau sunkiau, bet vis tiek badauti nereikia. Iš tikrųjų nėra net benamių. Čia net tai uždrausta. Čia kiekvienas benamis gauna pašalpas, iš kurių laisvai išgyvena“, – teigia Rima.
Slidinėjimas – vienas mėgstamiausių Rimos šeimos hobių. Vos tik ištaikę laisvesnę dieną, jie persikelia per Ciuricho ežerą. Už pusvalandžio kelio automobiliu atsiveria nuostabūs Alpių vaizdai. Ten lankėmės sekmadienį, kai kalnų kavinės vos spėja vykdyti užsakymus, o rasti vietą automobiliui – daug laiko ir kantrybės reikalaujanti užduotis. Rima neslepia: ji – labai laiminga. Moteris tikrai nesitikėjo, kad po tokios skaudžios išdavystės greitai sukurs naują šeimą.
„[Su Jornu] susipažinome klube. Mes buvome su pussesere išėjusios į klubą Ciuriche ir jis priėjo prie manęs, užkalbino, užsakė man alaus“, – pažintį su dabartiniu vyru prisimena Rima.
Kad yra vieniša mama, nuo Jorno Rima iš pradžių bandė nuslėpti. Bijojo, kad tai šveicarą gali atbaidyti nuo tolimesnių santykių. Tačiau kai jis sužinojo apie du Rimos vaikus, jo tai neišgąsdino.
Iš pradžių Rima ir Jornas buvo tik geri draugai. Jis nė karto nesilankė namuose, kur lietuvė gyveno su dviem sūnumis ir mama.
„Aš ilgai jam savo vaikų nepristačiau ir pas save namo nesivedžiau, nes tai buvo mano gyvenimas, o visa kita buvo mūsų. Kažkada jis pats pareiškė, kad norėtų susipažinti su mano vaikais, su mano mama, nes tada mama gyveno su manimi. Aš labai jaudinausi, prisimenu kaip šiandien tą dieną“, – neslepia Rima. Laidos kadras.
Moteris prisipažįsta bijojusi, kad mamos įvaizdis vyrui pasirodys nepatrauklus: „Jis mane tada pamatė visai kitokią. Jis mane su vaikais pamatė rimtą ir mamą. Kai mes [iki tol] leisdavome laisvalaikį, viskas vyko be tokios atsakomybės. Aš jaudinausi, kaip jis į mane pažiūrės, kaip mane priims, kaip priims mano vaikus ir kaip mano vaikai priims jį.“
Nedaug praėjo laiko ir Jornas Rimai pasipiršo. Vestuves jie surengė Šveicarijoje, kuriose dalyvavo maždaug 50 svečių. Šveicaras su meile augina kito biologinio tėvo vaikus.
„Mano vaikai buvo dar mažiukai, jie labai smalsiai į jį žiūrėjo be jokių lūkesčių. Viskas įvyko labai natūraliai. Jornas toks gyvybingas, jis žaidžia ledo ritulį. Aš kaip tik tuo metu ieškojau savo vaikams kažkokio sporto. Ir jis kartą nuvedė Darijų ant ledo ir su juo pavažinėjo. Nuo to laiko abu mano vaikai žaidžia ledo ritulį. Jie dabar turi kažką, kas juos visus tris sieja.“
Daug variantų, kaip gyventi
Jau dešimt metų Rimos namai – ne gimtoji Klaipėda, o Ciurichas. Moteris sako Lietuvos ir Šveicarijos jau seniai nebelyginanti. O apsilankius tėvynėje ją stebina tie patys dalykai, kaip bet kurį kitą daugiau laiko užsienyje praleidusį tautietį.
„Iš Lietuvos mažai ką pasiėmiau, nes man buvo 18 metų, kai aš išvykau. Tada dar nelabai jutau visų tų problemų, nes gyvenau su tėvais. Dabar, kai grįžtu, tai pamatau skirtumą. Daug žmonių nesišypso, kažkaip tas labai man užkliūna kas kartą. Arba visa biurokratija, toks truputį chaosas visur. Čia viskas turi struktūrą ir žmonės šypsosi“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.
Rima teigia, kad Lietuvoje gyventi galėtų, bet nebenorėtų. Per daug jėgų ji įdėjo, kad gautų gerą gyvenimą Šveicarijoje. O grįžimas į Lietuvą prilygtų kone antrai emigracijai.
„Čia paprasčiausiai daugiau galimybių. Tu gali sau daugiau leisti. Ir nėra viskas taip vienpusiška. Čia yra daug variantų, kaip tu gali gyventi, kaip tu nori gyventi. Kai buvau vieniša mama, galėjau dirbti, kaip norėjau. Galėjau pasirinkti, kuriomis dienomis aš ateisiu, kiek šį mėnesį dirbsiu, kiek kitą mėnesį dirbsiu. Su studijomis – irgi lygiai taip pat. Aš galiu kiekvieną semestrą pasirinkti savo intensyvumą, kiek aš modulių laikysiu“, – privalumus vardija Rima.
Mylintis vyras, studijos, mėgstamas darbas ir kalnų grožis, prie kurio vis dar nepriprato, – tai lietuvė vadina savo namais. Ir niekur važiuoti iš ten neketina: „Čia yra mano namai, čia aš susikūriau savo pasaulį, čia turiu savo draugų ratą, darbą. Mano vaikai jau yra tokio amžiaus, kad jiems irgi svarbu savo aplinką išlaikyti, turėti savo kontaktų. [Į Lietuvą] grįšiu nebent atostogų.“
