Emocingi, bet, kai susipažįsti artimiau, nuoširdūs italai, kurių gyvenime svarbiausia: šeima, moterys, maistas ir, žinoma, futbolas. Tokią Italiją, o tiksliau Milaną, prieš trejus metus pažino architektūros studijas Lietuvoje baigusi Gintarė Kaukytė. Pažino ir įsimylėjo... Ir nors pastaruoju metu lietuvė vis dažniau susimąsto, kodėl gi nepabandžius kur nors kitur laimės paieškoti, pakeisti aplinką, tačiau, kaip pati sako, taip vis pamąsto ir lieka Milane...
Ryžosi avantiūrai
Pirmoji Gintarės pažintis su Italija įvyko iš karto po 2008-ųjų šv. Kalėdų. 26-erių merginos pusseserė, jau kuris laikas gyvenusi Milane, pakvietė ją kartu sutikti Naujųjų metų. Nepaisant skrydžio baimės, Gintarė tuomet pirmą kartą keliavo lėktuvu, buvo nuspręsta kelias dienas praleisti Milane.
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Vėliau kartu su pussesere Gintarė automobiliu vyko iki Ukrainos (iš ten yra kilusi jos giminaitė). Naujieji metai sutikti Ukrainoje, tačiau vėliau dar keletą dienų praleista Milane. „Pamenu, kaip turėjau persirengti oro uoste, nes po lietuviškos žiemos patekau į saulėtą kraštą, kur tuo metu buvo plius 16 laipsnių šilumos. Tą dieną supratau pagrindinį Italijos privalumą“, - pasakojo Balsas.lt pašnekovė.
Tačiau pažintis su Italija prasidėjo dar gerokai anksčiau. Vilniuje mergina nuolat susidurdavo su italais. Dažniausiai jie būdavo draugų draugai. Iki šiol Gintarė palaiko ryšį su viena itale, kuri Vilniuje pagal „Leonardo“ programą dirbo vienoje radijo stotyje, o vėliau persikėlė į Angliją.
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Gintarė tikina, kad ši pažintis jai įskiepijo norą pažinti Italiją, pagyventi ten, pakliūti į kūrybišką aplinką, kažko išmokti ir patobulėti. Ji nenorėjo sekti taisyklių, bet siekė jas laužyti ir taip sukurti kažką kitokio nei įprastai.
„Vėliau buvo toks metas, kai mano pusseserė keliems mėnesiams atsikraustė gyventi į Vilnių. Vėliau ji grįžo į Milaną, tačiau nuolat palaikydavome ryšį. 2009 metais baigiau universitetą ir vasaros pabaigoje išvykau į Milaną. Tada man buvo 23-eji. O šį rugpjūtį bus lygiai trys metai kaip esu Milane. Viskas taip susidėliojo dėl užsimezgusios draugystės, rūpesčio, noro padėti, kažką pakeisti ir pamatyti gyvenime“, - prisipažino G. Kaukytė.
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Balsas.lt pašnekovė tikina, kad ne ji pasirinko Italiją, tiesiog ši šalis buvo jai vienintelė pasiūlyta reali galimybė. Iš pradžių pusseserė tiesiog pasiūlė pasimėgauti lietuviška vasara, pasimokyti italų kalbos ir iškart po to atvykti į Milaną. Planuose buvo numatyta dviejų mėnesių viešnagė. Jei būtų kažkas nepavykę, tuomet Gintarė žadėjo grįžti namo ir po metų stoti į magistrantūros studijas Lietuvoje. Suprasdama, kad arba juda gyvenime dabar, arba neaišku kada, ji pasirinko pirmąjį variantą.
Sėkmė ne iš karto
Tik atvykusi į Milaną, pirmas kelias dienas Gintarė praleido prie kompiuterio ruošdama savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką. Vėliau pradėjo žvalgytis darbo pasiūlymų internete. Domėjosi, kokie nauji projektai ruošiami madų sostinėje, kokios su architektūra susijusios studijos yra populiariausios.
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Galiausiai lietuvė susidarė ilgą sąrašą studijų, kurios užsiima labiau architektūra nei interjeru ar dizainu. Potencialiems darbdaviams mergina išsiuntė apie 60 elektroninių laiškų. Tik keli laiškai sugrįžo su atsakymu, kad šiuo metu naujų darbuotojų jiems nereikia, bet buvo ir tokių, kurie norėjo pasikviesti į pokalbį. „Juokinga, bet man taip dažnai nutinka, kai viskas išsisprendžia iš pirmo karto. Pakako pirmo pokalbio ir naujasis viršininkas paklausė nuo kada galiu pradėti dirbti. Tiesiog pasisekė, kad tuo metu studija nusprendė dalyvauti architektūriniame konkurse, skirto paruošti Varnos miesto Bulgarijoje pakrantės bendrąjį planą. Iki šiol tai didžiausias projektas, kurį teko sekti ir būti už viską atsakingai“, - pasakojo G. Kaukytė.
Kadangi vyko konkursas, todėl jokio finansavimo nebuvo. O viršininko tikslas buvo įtraukti kuo daugiau įvairių specialistų - studentų mėgstančių iššūkius ir nusiteikusių entuziastingai dirbti be atlygio.
Gintarė susitarė, kad tris mėnesius stažuosis, o vėlesnes perspektyvas paliko ateičiai. Darbas lietuvei labai patiko, dažnai ji paskutinė užrakindavo studijos duris. Į klausimą, kodėl? Sekė paprastas atsakymas: „Tiesiog neturėjau, ką daugiau veikti, neturėjau daug pažįstamų ir negalėjau palikti nebaigtų darbų. Pastangos atsipirko su kaupu, praėjus stažuotės laikotarpiui pasilikau dirbti.“
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Paklausta, ar bandė ieškoti darbo pagal specialybę Lietuvoje, Gintarė papurtė galvą. Ji prisiminė kurso draugus, kurie dirbo įvairiose studijose, matė kaip dažnai jie nespėdavo su universitete atliekamais projektais, nuolat patirdavo stresą.
„Man tuo metu buvo svarbiausia susikoncentruoti į studijas, kurios ir taip nelabai sekėsi. Kaip tikrai studentei, visada pritrūkdavo vienos nakties. Perspektyvos buvo niūrios. Ne itin intensyviai žvalgiausi darbo, bet palyginusi laisvų darbo vietų skaičių su norinčiais į jas patekti supratau savo menkas galimybes. Manęs neviliojo projektuoti n-tąjį tipinį gyvenamąjį namą. Supratau, kad bus per daug nuobodu“, - prisiminimais dalijosi G. Kaukytė.
Veiklos per akis
Gintarė pasakoja, kad pirmame darbe išbuvo apie dvejus metus. Lietuvė pabrėžia, kad iš pirmojo darbo liko tik patys geriausi įspūdžiai: „Jaučiau, kad kažką veikiu. Turėjau įvairių projektų – nuo butų, ofisų ir viešbučių interjero kūrimo iki urbanistinių planų, parodų stendų projektavimo, vitrinų, viešų erdvių projektavimo. Vienu metu tekdavo dirbti su keliais projektais.“
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Buvo įgyvendinta viena rekreacinė viešoji erdvė, kurią Gintarė projektavo kartu su kolega, taip pat keli interjerai. Šį darbą Milane, Balsas.lt pašnekovė vertina, kaip smagią patirtį, kuri gal ir nebuvo visai tai, ko ji labiausiai norėjo. Kartais, anot Gintarės, būdavo per daug atsakomybės ir per daug streso.
Tačiau visi didesni architektūriniai projektai, kol kas yra sugulę popieriuose. „Dabartinėje studijoje, kur dirbu jau devynis mėnesius, kur kas ramiau. Dirbame su vienu architektu. Ir, kas juokingiausia, nė vieno projekto nėra Italijoje. Visos pajėgos metamos į užsienį. Krizė palietė Italiją, todėl ir teko ieškotis naujo darbo“, - pasakojo G. Kaukytė.
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Dabartinėje studijoje lietuvaitė yra atsakinga už vieno buto interjero Maskvoje įrengimą. Tuo pačiu yra projektuojamas viešbutis vienoje iš Seišelių salų. Gintarei teko dirbti dar su keliais projektais, taip pat Maskvoje.
„Naujame darbe turiu daugiau laisvo laiko. Pradedu dirbti 11 val., o baigiu 18. Todėl ne tik dirbu, bet ir turiu laiko sau. Tačiau ateities planuose – patekti į didesnį architektūros ofisą, nes pradeda trukti adrenalino, žinojimo, kad veiki kažką svarbaus. Taip pat yra noras dirbti su daugiau žmonių, gausesnėje darbo grupėje“, - ateities planus trumpai pristatė G. Kaukytė.
Gyvena šia diena
Gintarė prisipažįsta, kad pastaruoju metu vis dažniau susimąsto, kodėl gi nepabandžius kur nors kitur laimės paieškoti, pakeisti aplinką. Todėl klausimas, kaip ji įsivaizduoja save po penkerių metų šiek tiek išmuša iš vėžių.
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
„Taip vis mąstau ir lieku Milane. Daug kas sako – pilkas neįdomus miestas, o man artimesnio šiuo metu nėra. Bet po penkerių metų mažai tikėtina, kad mane čia rasite. Sunku pasakyti, nes niekada neplanuoju net ką valgysiu rytoj, o čia visi penkeri metai. Užsiimti visada norėčiau architektūra, interjerų projektavimu, kūrybingu darbu. Jei ir likčiau Italijoje, tai bandyčiau ieškoti galimybės dirbti kur nors prie jūros – tarp Milano ir Romos, nes dar labiau į pietus netraukia“, - pasakojo G. Kaukytė.
Mergina tvirtina, kad jos planuose nėra numatyta nei šeimos, nei vaikų. Ji juokiasi, kad labiau užaugusi norėtų įsigyti šunį: „Apie šeimą pagalvočiau, kai man būtų kokie 35 metai. Manau nė vienas italas anksčiau nesusitupėtų (juokiasi). Gerai pagalvojus, šeimą galėčiau sukurti ir Italijoje, bet apie tai tikrai negalvoju. Niekada nežinai, kaip viskas pasikeis gyvenime“, - teigia G. Kaukytė.
Moterys sukurtos tam, kad jas mylėtum
Balsas.lt pašnekovė priduria, kad kalbant apie Milaną reikėtų trumpam pamiršti, jog šis miestas yra Italijoje: „Čia tokia įvairių tautų maišalynė. Net tie patys italai čia labai įvairūs, jie suplaukę iš visų regionų, kurių kiekvienas yra savitas ir ypatingas. Jei manęs klausia, kaip ten viskas yra Italijoje, visada atsakau kaip yra Milane, nes čia manau viskas yra kitaip. Ne kartą man pažįstami yra sakę, kad važiuočiau į pietus, esą tik tada pamatysiu kas yra Italija.“
Milanas ir jo apylinkės (Gintarės Kaukytės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Neseniai saldainyje „baci“ lietuvė rado posakį: „Moterys sukurtos tam, kad jas mylėtų, o ne tam, kad jas suprastų“. Po viso laiko praleisto Milane, prisižiūrėjusi kuriozų, punktualumo sąvokos ignoravimo, nepaaiškinamų situacijų ir viso kito, Gintarė nebesigilina, kodėl tiesiog myli itališką gyvenimo stilių.
„Patinka, kad čia jaučiuosi nepriklausoma, niekam neįsipareigojusi. Kiekvieną dieną yra ką veikti, o kultūrinis gyvenimas tiesiog verda nuo koncertų, parodų atidarymų, naktinio gyvenimo. Nė dienos be pramogos, kai įsijauti ir pats nestovi vietoje. Dienos metu gyveni suaugusiųjų gyvenimą, o paskui būni jaunas ir nevaržomas“, - tvirtino G. Kaukytė.
Trečiadienį naujienų portale „Balsas.lt“ galėsite artimiau susipažinti su itališku gyvenimo būdu. Aprašysime, kokios gyvenimo sąlygos dominuoja madų sostine vadinamame Milane ir kiek kainuoja įprastos vartotojams prekės.
