,,O viskas prasidėjo vieną balandžio vakarą, 2006 metais.
Kaip ir dauguma studentų, mėgdavau praleisti laiką internetinėse pokalbių svetainėse bendraudama su užsieniečiais. Kažkodėl mane visada traukė pokalbiai su kitataučiais, pasakojimai apie jų papročius, gyvenimo būdą.
Taigi vieną balandžio vakarą ir vėl mobiliuoju telefonu prisijungiau prie pokalbių svetainės. Pokalbį užmezgiau su indu Prit. Buvo tikrai smagu plepėti įvairiomis temomis, sužinoti apie papročius Indijoje, jo tikėjimą sikhizmą.
Po tam tikro bendravimo laiko apsikeitėm telefono numeriais, kartais jis man paskambindavo. Maždaug po mėnesio sugalvojom pasikalbėti naudojant internetinę vaizdo kamerą. Namuose tuo metu nebuvo nei interneto, nei kameros, todėl turėjau eiti į mieste esančią interneto svetainę. Kalbėdama su Prit jaučiau, kad pažįstu jį ne vieną mėnesį, o kelis metus.
Tų metų gegužės pabaigoje mano grupės draugė pradėjo ruoštis kelionei į Indiją pas savo sužadėtinį: liepos mėnesį turėjo įvykti jų vestuvės. Paaiškėjo, kad jos sužadėtinis gyvena tik apie 30 kilometrų nuo mano draugo Prit.
Taigi pagalvojau: „gyvenam tik kartą gyvenime ir reikia naudotis likimo suteikta proga, kodėlgi ir man neskridus į Indiją kartu? Susitiksiu su Prit ir ten jau žiūrėsiu, kas toliau bus, ar kas išeis mums ar čia tik internetinis susižavėjimas. Jei teks nusivilti, nors paatostogausiu, pamatysiu pasaulio ir sudalyvausiu savo grupės draugės indiškose vestuvėse.,,
Pranešiau apie savo būsimą kelionę Prit, jis labai apsidžiaugė mano ryžtu. Mano mama neprieštaravo, tad prasidėjo ruošimasis kelionei, lauktuvių pirkimas Prit ir jo šeimai.
Skrydžio data buvo 2006 metų liepos 18 dieną. Iš Vilniaus turėjome skristi per Maskvą ir pasiekti Delhi. Atskridome liepos dvidešimtosios ankstyvą rytą.
Tos akimirkos, kai sutikau savo būsimą vyrą, niekada nepamiršiu: didžiulė puokštė rožių, pirmasis apsikabinimas, pirmasis bučinys. Po trumpo pokalbio užsakytu taksi leidomės į 6 valandų kelionę į Prit namus. Buvau labai šiltai priimta Prit tėvų, jie į mane žiūrėjo kaip į savo pačių dukrą. Nuskrisdama galvojau susirasti kokį viešbutuką ir ten apsistoti, tačiau Prit ir jo tėvai iškart mane perkalbėjo ir man buvo parengtas atskiras kambarys jų namuose. Apskritai, jų miestelyje jaučiausi kaip įžymybė: visi vaikai norėjo man paspausti ranką, o vyresnieji nusifotografuoti.
Nuo pat pirmos akimirkos kai sutikau savo dabartinį vyrą tikrovėje, jaučiau, kad pažįstu jį metų metus, galėjome kalbėti ištisas valandas be jokio drovumo visomis temomis.
Po savaitės dalyvavome mano draugės vestuvėse ir galutinai apsisprendėme iškelti mūsų pačių vestuves man dar esant Indijoje. Kadangi pagal indiškus papročius vestuvių data yra parenkama pagal abiejų gimimo datas ir tikslų gimimo laiką, vienintelė ir tinkamiausia mūsų vestuvių data turėjo būti rugpjūčio 9. Prasidėjo ruošimasis – suknelės, papuošalų pirkimas, kvietimų siuntimas ir t.t. Nei minutei nedvejojau savo sprendimu, jaučiau, kad su šiuo žmogumi būsiu pati laimingiausia.
Tradicinės indiškos vestuvės, laikantis visų papročių, apeigų, trunka mažiausiai tris dienas. Prieš vestuves nuotakai su chna išpaišomos rankos ir kojos, o dieną prieš vyksta priešvestuvinis pasiruošimas – apyrankių, pamirkytų piene su praskiestu vandeniu uždėjimas, nuotakos laiminimas.
Mums likimo nulemtą 2006 metų rugpjūčio 9 dieną, apsikeitėm žiedais šventykloje Gurudwaroje.
Po ceremonijos sekė vaišės svečiams, įprastai jų būna virš šimto, kurių kiekvienas ateina prie jaunavedžių pasveikinti ir palaiminti. Kitą dieną po vestuvių vėl susirinko artimiausi svečiai – šoko, dainavo, vyko jaunavedžių varžybos.
Indijoje išbuvau iki rugsėjo vidurio. Grįžau namo, o vyras liko tvarkytis dokumentų dėl atvykimo į Lietuvą. Po ilgų ir nesėkmingų darbo ieškojimų nusprendžiau išvykti pas seserį į Angliją ir čia palaukti vyro. Jungtinėje Karalystėje darbą gavau labai greitai ir mūsų planai pasikeitė: vietoj to, kad vyras važiuotų į Lietuvą, jis atskrido į JK, nors, tiesą sakant, dėl visų formalumų tai užtruko net penkis mėnesius. Vasario mėnesį, Valentino dienos proga gavau staigmeną – vyro atvykimą.
Jungtinėje Karalystėje gyvenam virš šešių metų, santuokoj – tiek pat. Sukūrėme labai laimingą bei darnią šeimą. 2010 metais sulaukėm planuoto vaikučio, kuriam ne už kalnų bus trys metukai.
Visada esu palaikoma, remiama, gerbiama savo vyro. Su juo nors ir į pasaulio kraštą…,,
