Žemdirbių tvirtinimu, jų pečius užgula didesnė aplinkosaugos reikalavimų našta nei intensyvesnę žemdirbystę plėtojančių Europos Sąjungos šalių ūkininkus. Be to, jiems kyla įtarimų, kad dešimtis tūkstančių litų kainuojantys įvairūs tyrimai daugiau reikalingi biurokratams išlaikyti nei iš tikrųjų rūpintis aplinka.
Dėl įpareigojimų auga sąnaudos
„Atliekame Taršos integruotą prevenciją ir kontrolę (TIPK), privalome vykdyti nemažai poveikio aplinkai tyrimų – oro, paviršinių, požeminių, drenažinių vandenų, dirvožemio stebėseną. Šiemet norima paskirti dar ekogeologinius tyrimus. Jų tokia sudėtinga formulė, kad ja naudotis gali, matyt, tik tie, kas ją sukūrė“, – dėstė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis. Anot LŽŪBA vadovo, dėl griežtų įpareigojimų auga ūkių gamybos sąnaudos, tai stabdo plėtrą ir mažina konkurencingumą.
Aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimas ūkiams kasmet kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių litų. O jei kas sumanytų išnaudoti apleistas žemes ir verstis gyvulininkyste bei statyti fermą, tai, pasak J.Sviderskio, vien tik šiems reikalavimams įvykdyti turėtų pakloti apie 100 tūkst. litų. „Mes net nežinome, kokias vis naujas pinkles mums rezga aplinkos sergėtojai ir kiek mums tai kainuos. Atrodo, kad pieno ir mėsos gamintojai yra Lietuvos kenkėjai“, – apmaudavo Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas Nikolajus Danilčenko.
Su prievolėmis perlenkia lazdą
Žemdirbiai piktinasi, kad jiems užkraunama daugiau aplinkosaugos įpareigojimų nei reikalaujama ES direktyvose. Nustatyta, kad TIPK turi atlikti ūkiai, kuriuose auginama 2 000 ir daugiau kiaulių, 40 tūkstančių ir daugiau paukščių bei 750 ir daugiau paršavedžių. Pasak J.Sviderskio, pagal europinius dokumentus TIPK neprivaloma galvijininkystės ūkiams, tačiau mūsų galvijų augintojams aplinkosaugininkai priskyrė šią prievolę. LŽŪBA vadovo įsitikinimu, Lietuvos aplinkos sergėtojai daug kur perlenkia lazdą. „Štai, pavyzdžiui, Danijoje, Olandijoje gyvulių koncentracija kur kas didesnė, tačiau ūkiai neatlieka aplinkos stebėsenos. Tai daro valstybė ir savivaldybės. O pas mus ši našta tenka ūkininkams. Todėl ir valgome importuotą mėsą.
Danijoje auginama 13 mln. kiaulių, 1,6 mln. galvijų, Olandijoje – 12 mln. kiaulių, 4 mln. galvijų, o Lietuvoje beliko 0,9 mln. kiaulių ir 0,8 mln. galvijų“, – aiškino J.Sviderskis. LŽŪBA generalinis direktorius pabrėžė, kad ūkininkai suvokia aplinkos ir gamtos tausojimo svarbą ir labiau nei valdininkai yra suinteresuoti ją saugoti. Tačiau, jų įsitikinimu, ekonomikos poreikiai bei galimybės ir aplinkosaugos reikalavimai Lietuvoje nėra adekvačiai sureguliuoti. „Ūkiai ir ūkininkai laikosi mėšlo tvarkymo taisyklių, turi parengę tręšimo planus. Laikomės dviejų ministrų nustatytų reikalavimų, tad kodėl reikia atlikti ir stebėseną. Tegu tai daro kontrolieriai. Dabar susidaro įspūdis, kad iš ūkininkų kišenės kažkam sukuriamas darbas, o tie pinigai toli gražu neskiriami aplinkai gerinti“, – samprotavo J. Sviderskis.
Gyvulius gali tekti išpjauti
Vienos stipriausių Lietuvoje Krakių žemės ūkio bendrovės vadovas N.Danilčenko neatmeta galimybės, kad dėl per didelės aplinkosaugos reikalavimų naštos ūkiui gali tekti keisti veiklos kryptį. „Jei prieš 5–6 metus, kai pradėjome įgyvendinti ES remiamus projektus, būtume žinoję, kokios prievolės užguls, greičiausiai būtume pasiryžę gyvulius išpjauti. Lietuvai nereikia nei pieno, nei mėsos“, – apgailestavo apie 2 500 ha žemės dirbančios ir per 2 000 gyvulių laikančios bendrovės vadovas N.Danilčenko. Krakių ūkis turi 7 skirtingose vietose sovietmečiu pastatytas fermas. Prie visų jų iki 2013 metų turi būti įrengti srutų rezervuarai. Bendrovė rezervuarą pastatė tik prie pag rindinės fermos. „Tam reikalingos milijoninės investicijos. Jei tą darytume, mūsų produkcijos kaina išaugtų 3–4 kartus. Kas ją pirks?! Vykdydami ES projektus įsipareigojome laikyti tiek gyvulių, kiek turime, o dėl aplinkosaugos ūkį turime mažinti. Vieni reikalauja vieno, kiti – kito“, – aiškios strategijos pasigenda N.Danilčenko. LŽŪBA vadovo J.Sviderskio teigimu, per pastaruosius metus kiaulių ir galvijų šalyje sumažėjo tris kartus.
Perdirbėjams stinga žaliavos
Skerdyklos, mėsos perdirbėjai skundžiasi dėl vietinės žaliavos trūkumo. Anot Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktoriaus Egidijaus Mackevičiaus, ši pramonės šaka dirba 50–70 proc. pajėgumu. „Į šalį per metus įvežame 1 mln. kiaulių, nors vartotojai nori lietuviškos produkcijos. Perdirbėjai ūkininkų prašo daugiau auginti gyvulių, bet išgirstame, kad ūkių plėtrą stabdo ir aplinkosaugos reikalavimai. Dėl jų įgyvendinimo padidėja gamybos sąnaudos. Tai labai rimta problema“, – pabrėžė LMPA vadovas. E. Mackevičiaus teigimu, Lietuvoje trūksta strateginio požiūrio į žemės ūkio gamybos plėtrą. Štai skelbiama, kad reikia skatinti gyvulininkystės kompleksus statyti biodujų jėgaines. Tačiau kad jos atsipirktų, reikalingas ir pakankamas skaičius gyvulių. O ūkių plėtrai sukuriama daugybė kliūčių.
Vida Tavorienė
