Pakruojo rajone baigia išsekti vertingos uolienos – dolomito – atsargos, o pataisytas Miškų įstatymas neleidžia kasti po miškais. Verslininkai sako nebegalintys planuoti verslo. O jeigu uolienos pritrūktų, tektų stabdyti gamybą ir atleisti darbuotojus.
Lietuvos auksu vadinamo dolomito daugiausiai randama Biržų ir Pakruojo rajonuose. Viename didžiausių – Petrašiūnų karjere per metus pagaminama daugiau nei pusantro milijono tonų dolomitinės skaldos, naudojamos keliams tiesti, taip pat dolomitmilčių dirvoms kalkinti. Tačiau beveik 50 metų eksploatuoto karjero dolomito klodai netrukus gali baigtis. Vertingos uolienos yra po miškais, tačiau po jais kasti draudžiama.
„Šitas teisinis reguliavimas, kuris dabar įtvirtintas, per daug griežtas, vienašališkai ginantis tik miškų plotus. Toks reguliavimas neturėtų būti taikomas toms įmonėms, kurios tęsia karjerų eksploataciją, jis galėtų būti taikomas naujai atidaromuose karjeruose“, – sako AB „Dolomitas“ generalinis direktorius Antanas Bartulis.
Pasak verslininkų, jei taip atsitiktų, vertingą uolieną tektų importuoti ir žymiai brangiau. Tuomet reikėtų stabdyti ne tik gamybą, bet ir iš abiejų įmonių, pelningai veikiančių Pakruojo rajone, tektų atleisti apie 300 darbuotojų.
„Didesnis gamintojas yra ir didesnis mokėtojas gyventojų pajamų mokesčio į biudžetą. Savivaldybės ir gyvena iš gyventojų pajamų mokesčio, mes netektume didžiosios dalies mokėtojo. Tokiai savivaldybei kaip Pakruojo rajono, turinčiai ne tiek daug gamintojų, būtų didelis smūgis“, – tvirtina Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Grigonis.
Kito karjero vadovai sako dėl to negalintys planuoti tolesnės gamybos ir kasmet į jos modernizavimąinvestuodami po kelis milijonus litų nežinantys, ką daryti, nors miškai aplink karjerą priklauso įmonei.
„Pakruojo rajone kasmet iškertama per 400 ha valstybinio ir privataus miško, tuo metu bendrovė, eksploatuodama telkinius, maksimaliai per metus gali iškirsti 6–7 ha miško, o tai sudarytų tik 1 proc. ar 0,5 proc. viso rajone iškertamo miško. Problema yra dirbtinai sukelta“, – įsitikinęs AB „Klovainių skalda“ generalinis direktorius Vitolis Urmonas.
Geologai įsitikinę, kad naudingų iškasenų gavyba yra svarbesnė šalies ekonomikai, o miškus galima atsodinti.
„Kas vertingiau: miško saugojimas ar kasyba, išgavimas iš žemės gelmių labai naudingų, vertingų žaliavų ir galų gale sukūrimas dar vertingesnio miško ar net dar vertingesnės ekosistemos, reikia skaičiuoti“, – teigia Geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas.
Miškininkai sako, kad kasti dolomitą po miškais verslininkams bus galima tik tuomet, kai parengtas teritorijos detalusis planas bus suderintas su institucijomis ir sumokėta kompensacija už medynų vertę. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai dolomito nerandama kitoje vietoje.
„Šiuose karjeruose, manom, kad yra [dolomito], praeitą savaitę Pakruojo taryba patvirtino [leidimą] jų nuosavoj žemėj ir laisvoj valstybinėj žemėj – 22 ha – kasti ir ne po mišku“, – sako Pakruojo rajono miškų urėdas Kazys Gudas.
Verslininkai sako, kad perkėlę kasybą į kitą vietą, turės branginti produkciją, kuri daugiausiai ir naudojama valstybiniams keliams tiesti.
