Pasak sociologo Vlado Gaidžio, pasitikėjimo bažnyčia mažėjimas Lietuvoje yra platesnės Europos tendencijos dalis.
„Pirmiausia reikia pastebėti, kad tai nėra unikali Lietuvos padėtis. Visose šalyse mažėja pasitikėjimas bažnyčia. Jungtinėse Amerikos Valstijose labai stipriai, per dešimtmečius, mažėja. Europoje taip pat, o jos kontekste Lietuva atrodo dar labai religinga“, – sako jis.
Pasak sociologo, Europos vertybių tyrimai ir kiti duomenys rodo, kad religingumas mažėja visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Lenkiją ir Rumuniją: „Europa praranda Dievą, yra daugiau šalių, kur nepasitikima bažnyčia ir Dievu. Iš 19 šalių, 12 yra labiau nepasitikima nei pasitikima“.
Vytauto Didžiojo universiteto religijos ir sociologijos profesorė Milda Ališauskienė pritaria sociologui ir mano, kad ši statistika iš esmės atspindi įvykusią kartų kaitą, o ne didelius struktūrinius pokyčius.
„Sovietmečiu Lietuvos katalikų bažnyčia palaikė rezistenciją režimo atžvilgiu ir visuomenės lūkesčius įveikti tą režimą. Su tokiu santykiu kapitalu ji atkeliauja į nepriklausomybę ir užima tokią nacionalinės bažnyčios poziciją. Per šį laikotarpį ji tą poziciją išlaikė, iš esmės, ji nelabai keičiasi“, – sako profesorė.
V. Gaidys prideda, kad anksčiau bažnyčia labai gerai pasirodė kovoje už Lietuvos laisvę ir atgimimą, leido Katalikų bažnyčios kronikas. Tačiau dabar jos vaidmuo sumažėjęs: „Bažnyčia buvo institucija, kuri galėjo pasakyt paguodos žodį, pasakyt poziciją, kad negerai tas, anas. Dabar tai ne taip aktualu, tie dalykai mažiau veikia“.
Kartų kaita lemia kitokį požiūrį į bažnyčią
V. Gaidys pažymi ryškų pasitikėjimo bažnyčia kritimą tarp jaunesnių kartų: „Yra labai stipri koreliacija su amžiumi, yra tokia riba 40 metų, jaunesni nepasitiki, vyresni labiau, virš 70 m. labai pasitiki. Matyt, keičiasi kartos ir mažėja tas pasitikėjimas. Jaunimas mažiau pasitiki bažnyčia turbūt todėl, kad ji yra konservatyvi, archaiška, nemoderni, neprisitaikanti, tas vaizdas nėra patrauklus“.
Nors pasitikėjimas bažnyčia kaip organizacija mažėja, daugelis vis tiek save laiko tikinčiaisiais, apibendrina sociologas.
M. Ališauskienė taip pat atkreipia dėmesį, kad jaunoji karta iš tiesų pasitiki bažnyčia mažiau nei vyresnieji. „Kas labiausiai krenta į akis, tai visiško nepasitikėjimo skaičius, kuris yra 37,5 proc., tarp respondentų iki 29 metų. Tai yra didžiausias skaičius šioje kategorijoje, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis. Tai yra gana kritinis požiūris, galima pastebėti, kad bažnyčia yra kvestionuojama, mažiau susisaistoma emociškai, kaip tokia nacionaline institucija“, – teigia profesorė.
M. Ališauskienė atkreipė dėmesį ir į ypač ženklų pasitikėjimo kritimą įvykusį 2010 m., kai kilo viešos diskusijos dėl to, kad bažnyčia neleido įnešti prezidento Algirdo Brazausko karsto į Vilniaus katedrą. Tačiau vėlesni pokyčiai, jos nuomone, buvo nedideli ir statistiškai nereikšmingi.
Profesorė, primena, kad yra svarbu suprasti, kad bažnyčia yra amžinas institutas, kuris keičiasi lėtai.
„Pavyzdžiui, Vatikano II Susirinkimo reformos pasiekė Lietuvą tik Nepriklausomybės metais. Tad negalima tikėtis greitų pokyčių reaguojant į visuomenės nuomonę“, – paaiškino profesorė.
Kunigas pastebi, kad kai kuriems vertybės yra per sunki našta
Pasak kunigo Ričardo Doveikos, jo stebėjimu parapijose tikintieji vis dar pasitiki bažnyčia.
„Aš savo parapijinėje veikloje nepastebiu nepasitikėjimo. Kas tiki, tas ir tiki. Giliai, iš tikrųjų ir pastoviai. Tiki ir praktikuoja“, – teigia jis.
Tačiau kunigas pripažįsta, kad Europoje stiprėja tendencijos abejoti tikėjimo prasme. Dėl to mažėja ir „kultūrinių krikščionių“, kurių santykis su religija labiau formalus.
Pasak R. Doveikos, kai kuriems bažnyčios vertybės yra per sunki našta: „Nežinau, ar Bažnyčiai reikia masės ir pasitikėjimo reitingų, ar reikia sąmoningų žmonių, kurie savo gyvenimo prasmę ir atranda santykyje su tikėjimu ir bendruomene“.
Kunigas pridūrė, kad nepasitikėjimas bažnyčia iš dalies atspindi visuomenės tarpusavio nepasitikėjimą: „Juk žmonės mokomi nepasitikėti vieni kitais. O kitaip manančius mes gi visi mėgstam nustumti į pakraštį“.
Pakalbinus praeivius gatvėje galima išgirsti skirtingų minčių. Štai vilnietis Justinas Daugėla teigė pasitikįs bažnyčia, nes tai vienintelė institucija skleidžianti Dievo žodį ir padedanti žmonėms suprasti Biblijos prasmę.
Jo nuomone, bažnyčios vaidmuo visuomenėje yra labai svarbus: „Šiais laikais jos vaidmuo yra svarbesnis nei bet kada anksčiau. Laikais, kuriais pasirinkimų ir laisvių asortimentas yra gausiausias, kaip niekada svarbi mentorystė, ugdymas ir padrąsinimas“.
Kita vertus, J. Daugėla pripažino, kad bažnyčioje pasitaiko ir klaidų bei skandalų, kurie gali sumažinti žmonių pasitikėjimą. Jo nuomone, jaunimui trūksta tikėjimo edukacijos, todėl jie dažnai tapatina bažnyčią kaip instituciją su pačiu Dievu.
O štai biržietė Ugnė Mikalajūnaitė teigia, kad ji jau seniai bažnyčia nepasitiki. Jos nuomone, Lietuvos visuomenėje krikščionybe buvo per daug primesta kaip neišvengiama norma. Ji kritikavo bažnyčios požiūrį į LGBT+ bendruomenę, psichikos sveikatą ir kitus opius klausimus.
Mergina taip pat nepritaria bažnyčios įtakai politikoje ir visuomenėje: „Man niekada nebuvo priimtina bažnyčios ar visuomenės pozicija Lietuvoje, kad būti krikščioniu, priimti krikštą, pereiti per visas komunijas yra numatytas pasirinkimas“.
Pasak biržietės, ji paliko bažnyčią dėl nesutapimo su jos pozicijomis ir netikėjimo bibliniais pasakojimais. Nors ji išliko dvasinga, mergina teigia, kad jai nereikia tarpininko tarp savęs ir dievybės: „Man nereikia, kad mano nuodėmes, kurios dažnai net ne nuodėmės būna, išklausytų kunigėlis, ar pasakytų kaip ir ką daryti gyvenime“.
Teksto autorius: praktiką atliekantis Vilius Kardelis.
