Kristina Jackūnaitė, Zinaida Paškevičienė, LRT Televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Lietuva ne tik paskutinė iš Baltijos šalių įsivedė eurą. Deja ji nepirmauja ir rūpindamasi savo neįgaliaisiais. Latvija prieš 3,5 metų už Europos Sąjungos (ES) pinigus pradėjo projektą, pagal kurį buvo parengti pirmieji trys šunys vedliai akliesiems. Dabar jų jau per dešimt. Estijoje – 35, o Lietuvoje – nė vieno ir artimiausioje ateityje nenumatoma įsigyti.
Rygoje gyvenantis Aleksejus sako, kad jo gyvenimas visiškai pasikeitė, kai prieš trejus metus jame atsirado Teodoras. Šis labradoras – ne tik jo akys, bet ir rankos.
„Jei einu su baltąja lazdele ir man kas nors iškrenta – niekas nepakels: reikia rankomis graibyti – ar švarios grindys, ar purvinos, pavyzdžiui, autobuse. O šuo – čikšt – pakelia ir įduoda į rankas. Galiu pademonstruoti. Jis net monetas gali pakelti, jei parduotuvėje iškrito. Autobuse, restorane jis parodo laisvą vietą, kur niekas nesėdi. Suranda kasą, jei daviau tokią komandą“, – pasakojo Aleksejus Volkovas.
Kitai rygietei Natašai su Latvijos aklųjų sąjunga bendradarbiaujanti kinologė padėjo pačiai išsiauklėti pagalbininkę Lati, kurią ji rado šunų prieglaudoje.
„Dabar aš pamiršau, ką reiškia stulpai, duobės, balos ir visa kita. Anksčiau nuolat su tuo susidurdavau – ypač su stulpais. Ji mane visur vedžioja, parodo kelią. Kasdien su Lati einu į darbą. Dabar ji mūsų kolektyvo narė“, – sakė Nataša Muravjova.
Prieš penkerius metus Latvijos aklųjų sąjunga pradėjo ketverių metų programą, pagal kurią ES lėšomis buvo parengti trys šunys vedliai, kurie iškeliavo į Latvijos rajonus. Už aklųjų pagalbininkų šėrimą ir gydymą, taip pat kinologų konsultacijas dabar moka Latvijos valstybė. Ir nors ES finansavimas jau baigėsi, entuziastai tęsia aklųjų vedlių ir asistentų mokymą, dabar jau patys tam rinkdami pinigus iš privačių aukotojų.
„Tai brangus malonumas. Skaičiuojam, kad šuo gali kainuoti apie 50 tūkst. eurų per visą jo gyvenimą. Be to reikalinga nuolatinė kinologo priežiūra. Jeigu aklasis susirgo ar išvažiavo ir nėra kam padėti, šuo grįžta pas mane. Taip pat, jei keturkojis jau per senas dirbti.
Latvijoje tai mažiausiai dešimt tokių šunų jau yra. Jei viskas gerai – šiemet bus dar du. Suomijoje jų per 200, Estijoje – 35. Kiekviena šalis savaip sprendžia šias problemas – vienur už tai moka valstybės, kitur visuomeninės organizacijos renka pinigus“, – kalbėjo kinologė Zaiga Klavina.
Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno šuns vedlio. Su baltąja lazdele vaikščiojantis vilnietis Karolis sako, kad apie keturkojį pagalbininką pradėjo svajoti jau prieš 10 metų, kai studijavo aukštojoje mokykloje ir jam reikėjo daug važinėti visuomeniniu transportu.
„Kai aš pradėjau domėtis, ar su tuo šuniu vedliu aš čia Lietuvoje galėsiu laisvai judėti – pasirodo ne. Gyvūnų laikymo taisyklės mūsų teisės aktuose nėra šuns vedlio, reiškia, kad aš negalėčiau su juo įlipti į transportą, aš iš Vilniaus, tarpmiestiniu maršrutu niekur negalėčiau su juo važiuoti, nes tai yra draudžiama“, – teigė verslininkas Karolis Verbliugevičius.
„Mes, kaip nevyriausybinė organizacija, didelės iniciatyvos, atvirai sakant, nerodėm dėl to, kad to poreikio nebuvo suformuota ir žmonės nėra taip kreipęsi, kad kategoriškai reikalautų, kad tie šunys vedliai rastųsi. Tai yra ir visuomenės požiūris, nes nesenai buvo mergina atvažiavusi iš Vokietijos studijuoti ir kada reikia eiti į tam tikras įstaigas, viešajame transporte iš karto neigiama reakcija iš visuomenės“, – tikino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas.
Du aukštuosius baigęs ir tris verslus įkūręs Karolis sako, kad praėjus 10 metų šuns vedlio jam nebereikia, nes dabar jis turi automobilį su vairuotoju. Aišku tokių vienetai. Karolis sako, kad išsivysčiusio Vakarų pasaulio, kur vedliai skaičiuojami šimtais, pavyzdys rodo, kad tokie pagalbininkai labai reikalingi, tik Lietuvoje nėra kam tuo dideliu darbu užsiimti.
