Lietuviškas auksas vis dažniau iškeliauja į tolimiausias Rytų šalis.
Kartą apsilankęs viename seniausiai veikiančių gintaro dirbinių salonų Vilniuje negalėjau tikėtis, kad netrukus jį šturmuos turistai iš Kinijos ir stačia galva puls prie stendų, kuriuose puikuojasi brangiausi gintaro gabalai, ištraukti iš Baltijos jūros.
Iš pradžių pamaniau, kad kinams tiesiog egzotiškai atrodo Baltijos gintaro dirbiniai, tačiau netrukus pamačiau, jog jie daug žino apie šią žaliavą ir nedelsdami už unikaliai atrodančius papuošalus iš gintaro yra pasiryžę pakloti įspūdingas pinigų sumas.
„Prieš trejus metus kinai tik dairydavosi mūsų ir kolegų salonuose, o dabar jie šluoja didesnių matmenų gintarą nuo prekystalių. Tokį fenomeną bene geriausiai paaiškina faktas, kad Kinijos rinka didžiulė, todėl pastaraisiais metais mūsų šalyje kinai perka gintarą, o parsivežę namo netrukus sėkmingai perparduoda. Kai kada iš to neblogai pasipelno“, – savaitraščio „Balsas.lt savaitė“ žurnalistui paaiškino Lietuvos gintaro karaliumi vadinamas muziejininkas ir verslininkas Kazimieras Mizgiris, Baltijos gintaro meno centro įkūrėjas.
K. Mizgiris yra, ko gero, vienintelis profesionalus gintaro ekspertas Lietuvoje ir vienas iš šešiolikos Pasaulio gintaro tarybos (World Amber Council) narių.
Gintaro aukso amžius
Nuo 1998 metų iš Nidos į Vilnių persikėlęs ir du sėkmingai veikiančius gintaro salonus-muziejus atidaręs K. Mizgiris pastebėjo, kad gintaro prekybai yra būdinga milžiniška konkurencija.
Jo skaičiavimais, vien turistų iš užsienio pamėgtoje sostinės Pilies gatvėje dabar veikia bemaž 20 didesnių ar smulkesnių gintaro prekybos vietų.
„1990-aisiais pradėjome savo verslą. 1993 metais Nidoje mūsų iniciatyva buvo įsteigtas pirmas gintaro muziejus. Pamenu, iš Kaliningrado gintarą atsiveždavome kukliais krepšeliais. Neretai pirkti šio mineralo pasiūlydavo rusai arba kaliningradiečiai. Kadaise buvo toks rusas, vardu Slavikas. Jis buvo naras, tad iš Baltijos jūros dugno iškrapštydavo įvairiausio gintaro. Neretai rasdavo tikro jūrinio gintaro iš pasienio ruožų, – pasakojo K. Mizgiris. – Šiuo metu gintaras turi didžiulę vertę. Geros kokybės gintaras prilygsta auksui. Panašu, kad dabar jo kaina yra aukščiausia. Pastaruoju metu į Lietuvą šio mineralo dažniausiai vežama iš Kaliningrado, nes lietuviškojo beveik nelikę. Tačiau mes savo salonuose esančių itin vertingų eksponatų neparduodame, jie labai brangūs mano šeimai. Juk visko už pinigus negali parduoti ar nupirkti.“
Kinai nustelbė Dubajaus magnatus
Kodėl Baltijos jūros gintaras taip masina kinus? Anot K. Mizgirio, šis organinės kilmės mineralas tarsi magnetas traukia pirmiausia dėl to, kad labai tinka kinų energetikai, kurią jie dažniausiai puoselėja įvairiausiomis iškasenomis.
Todėl vos tik kinus pasiekia kalbos apie mūsų šalyje esančius milžiniškus gintaro luitus, jie kaipmat nuperkami ir išgabenami į Kiniją.
Dažnai po pasaulį keliaujantis K. Mizgiris „Balsas.lt savaitei“ pasakojo, kad šalia Kinijos besidriekiančioje Fu Šun provincijoje yra anglies kasyklos, kuriose randama net gintaro. Tačiau kinai kur kas mieliau žavisi ne savoje šalyje rastu šiuo mineralu, todėl gerokai dažniau taikosi į Rusijos kasyklas ir moka didžiulius pinigus net keleriems metams į priekį, o jų samdyti specialistai aktyviai ieško įvairiausio gintaro.
Sklando kalbos, kad kinai perka ir milžiniškus Italijos fabrikus, kuriuose gintaras apdirbamas.
„Vakariečių nebestebina pajūrio gintaras, o kinai jį noriai perka. Juk nė vienas europietis nepirks 1 gramo gintaro karolių už 5–8 eurus. Kai kada perkama ir gryno gintaro, tačiau kas su juo daroma, neaišku. Pastaruoju metu įvairios kalbos sklinda net iš pasakiškais turtais garsėjančio Dubajaus, neva net arabai nebegali pavyti kinų savo gintaro kainomis“, – kalbėjo K. Mizgiris.
Anot jo, dėl gintaro pamišę kinai net Meksikoje gyvena ištisais mėnesiais ir gintaro ieškotojams nurodo vietas, kur galima nusipirkti šio mineralo. Kasėjams už gramą gintaro šioje šalyje mokama po 20 pesų, arba 1 JAV dolerį.
Šių metų pavasarį K. Mizgiris lankėsi Dominikos Respublikoje, kur vyko gintaro paroda. Vėliau jis apsilankė Meksikoje, iš šios šalies per UPS (skubių siuntų) firmą atsisiuntė vietos gintaro. Po metų vilnietis Lietuvoje ketina surengti įvairiose pasaulio šalyse įsigyto gintaro dirbinių parodą.
Jo žiniomis, per metus Meksikoje, Dominikos Respublikoje randamos 2–3 tonos gintaro.
Mįslinga žūtis Palangoje
Lietuvoje, anot K. Mizgirio, geriausiu atveju per metus aptinkama 200 kilogramų šio organinio mineralo, o kartais ir tona.
Tolimoje senovėje Pempių kaimas, esantis šalia Priekulės (Klaipėdos r.), buvo bene pirmoji gintaro kasinėjimo vieta.
Tačiau anksčiau prekyba gintaru buvo ypač kontroliuojama. Tais laikais gintarą rinkti galėjo tik tie asmenys, kurie turėjo specialią licenciją.
Juodkrantės įlankoje Kuršių mariose yra bemaž 3 000 hektarų gintaringos žemės. Tačiau mūsiškis grynas gintaras neeksplotuojamas, jis dažniausiai perdirbamas, šlifuojamas.
Net 90 proc. Lietuvą pasiekiančio gintaro iškasama Palvininkuose – miestelyje, esančiame 50 kilometrų į vakarus nuo Kaliningrado.
Iškastas grynas gintaras gali gyvuoti iki 300 metų, tačiau vėliau jis suyra.
K. Mizgiris prisiminė, kad jau pirmais nepriklausomos Lietuvos metais į mūsų šalį atvykę japonai pirkdavo didžiulius gintaro gabalus. „Matyt, taip elgėsi todėl, kad žlugusi Sovietų Sąjunga ir jos iškasenos jiems atrodė savotiška egzotika“, – kalbėjo jis.
Verslo pradžioje K. Mizgiris su žmona pirkdavo gintarą ir iš Palangos gintaro turgaus. Jame kiekvieną šeštadienį nuo 6 val. ryto vykdavo audringi gintaro aukcionai ir pirkimo bei pardavimo sandoriai.
Nereti Palangos gintaro turgaus pirkėjai būdavo latviai. Tačiau praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje vienas atvykėlis iš Latvijos buvo nužudytas, iš jo atimti visi gintarai.
Šis nusikaltimas nebuvo išaiškintas, todėl praėjus kuriam laikui latviai nustojo lankytis Palangos gintaro pirklių sambūriuose.
Kas sukaupė didžiausią kolekciją?
K. Mizgiriui šypseną kelią tam tikruose sluoksniuose skleidžiamos kalbos, kad neva privačių kolekcijų ir gintaro prekybos salonų savininkai yra glaudžiai susiję su gintaro kontrabandininkais.
Savo originaliai įrengtuose salonuose sukauptus eksponatus K. Mizgiris itin saugo. Anot jo, gintaras turi būti gerai izoliuotas nuo bakterijų, pernelyg intensyvios šviesos.
Pašnekovui apmaudu stebėti, kad kasmet gausiai šalies gyventojų ir svečių lankomas Palangos gintaro muziejus visai neskiria lėšų naujoms gintaro kolekcijoms įsigyti.
Bene didžiausia privačia gintaro kolekcija mūsų šalyje gali pasigirti prieš dvejus metus mirusio prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė. Jos prezidentinėje viloje Turniškėse yra bemaž 130 stambių neapdirbtų gintarų.
Vienu metu sklido gandai, kad ši unikali kolekcija buvo parduota slaptam pirkėjui, tačiau netrukus šias kalbas paneigė pati K. Brazauskienė.
„Tiesą sakant, neteko girdėti, kad kas nors dar turėtų tokią didžiulę privačią gintaro kolekciją. Kiek man žinoma, ją daugiausia sudaro prezidentui kadaise dovanoti meno eksponatai“, – teigė K. Mizgiris.
Kadaise K. Mizgiris artimai bičiuliaudavosi su prezidentu A. Brazausku. Šis su Lietuvos gintaro karaliumi tardavosi, koks apšvietimas eksponatams būtų tinkamiausias, kaip juos reikėtų laikyti.
1993 metais K. Mizgiris savo pirmojo gintaro dirbinių salono atidarymo proga Nidoje A. Brazauskui padovanojo net 700 gramų gintaro luitą.
„Žinau, kad daugelis A. Brazauskui įvairių švenčių proga dovanodavo gintaro. Dabar sunku pasakyti, kodėl prezidentas ėmėsi jį kolekcionuoti. Neatmestina, kad šiam pomėgiui jį įkvėpė mūsų salono atmosfera. Be to, teko girdėti kalbų, kad dar 1964 metais A. Brazauskas prižiūrėjo gintaro kasyklų statybas Kaliningrade“, – kalbėjo K. Mizgiris.
TIK FAKTAI
2011 metų Valstybės sienos apsaugos (VSAT) duomenimis, Pakrančių apsaugos rinktinės pasieniečiai nustatė 3 gintaro kontrabandos atvejus.
Visais atvejais bandyta pervežti gintarą per Nidos pasienio kontrolės punktą.
Asmenys, bandę nelegaliai įvežti gintaro dirbinius, žaliavą ar neapdirbtą gintarą, būdavo sulaikomi per pakartotinį patikrinimą, kai pirmą kartą tikrinami nurodydavo, jog muitinėje deklaruojamų prekių ir daiktų neturi.
2012 metais nustatyti 2 gintaro kontrabandos atvejai. Taip pat Nidos punkte.
Šių metų vasario 7 dieną aptikti 47 kg gintaro žaliavos ir apdirbto gintaro ruošiniai. Juos automobilio „Volkswagen Passat" bake bandė slėpti klaipėdietis. Dėl kontrabandos vairuotojui pasieniečiai pradėjo administracinės bylos teiseną. Už šį pažeidimą jam gresia bauda nuo 10 iki 20 tūkst. litų ir automobilio konfiskavimas.
Kovo 17 dieną gintaro kontrabandą nesėkmingai bandė įvežti juodkrantiškis. Per apžiūrą automobilyje „Volkswagen Passat“ pasieniečiai rado slėptuvę. Iš pradžių jie nuėmė dujų balioną. Vėliau buvo išardytas degalų bako siurblys. Tuomet VSAT pareigūnai ir aptiko degalų bake įrengtą pertvarą, skiriančią jį į dvi dalis. Mažesnė buvo skirta degalams, didesnė – nelegaliam kroviniui.
Iš slėptuvės pasieniečiai ištraukė į polietileno maišus supakuotus įvairaus dydžio gintaro gabalus. Iš viso rastas 41 kg gintaro žaliavos.
Dėl kontrabandos Juodkrantės gyventojui pradėta administracinė bylos teisena. Jam gresia tūkstantinė bauda ir automobilio konfiskavimas.
Pakrančių apsaugos rinktinės nustatyti atvejai rodo, kad gintaro kontrabanda į Lietuvą dažniausiai vežama iš Rusijos.
Anot VSAT atstovų, gintaro kontrabandos atvejų pasitaiko gana dažnai, tai nėra aktyviausia kontrabandos rūšis.
Gintaro kontrabanda (nuotr. Organizatorių)
Gintaro kontrabanda (nuotr. Organizatorių)
Pareigūnus guodžia tik tai, kad gintaro kontrabanda dar nėra didžiulio masto (nuotr. Organizatorių)
Gintaro kontrabanda (nuotr. Organizatorių)
