Ilgus metus ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą šiurpinusios „daktarų“ gaujos pagrindas formavosi kiemo principu. J. Naujalio gatvės kieme rinkdavosi aplinkinių namų chuliganai. Iš pradžių juos vienijo bendras pomėgis – karvelių auginimas, vėliau, maždaug – nuo 1975-ųjų – nusikaltimai.
„Daktarų“ gauja iš pradžių buvo elementarūs chuliganai, pasižymėję įžūliu elgesiu ir cinizmu. Šiuo atžvilgiu, be Jono Visgirdo, pravarde Haltas, garsėjo Henytės jaunesnysis brolis Mečislovas, pravarde Mečytė. Dar paauglys jis buvo žinomas kaip merginų prievartautojas. „Daktarų“ klestėjimo metais jis ypač mėgo girtauti „Vilijos“ restorane, iš kurio prievarta ištempdavo merginas, jas mušdavo ir priversdavo santykiauti.
1993 metais, prisiminęs jaunystės laikus, „Viliją“ privatizavo H. Daktaras. Šiame Vilijampolės restorane vykdavo banditų gaujos viršūnių susirinkimai, buvo planuojami kraupūs nusikaltimai.
1976 metais Mečytė už išžaginimą buvo nuteistas 9 metų laisvės atėmimu. Viename Kauno pliaže jis priėjo prie poilsiaujančios merginos ir tiesiai rėžė, kad jam ir draugams reikia pasimylėti. Merginai atsisakius, Mečytė nuėmė jos akinius ir jų stiklais supjaustė veidą. Pirmasis ją žagino M. Daktaras, po to – Egidijus Abarius, pravarde Goga, Ganusia ir Česlovas Sakalauskas.
Grįžęs iš kolonijos, M. Daktaras dalyvavo „daktarų“ nusikalstamoje veikloje. Tačiau jis žuvo 1985 metais autoavarijoje.
Mokslai „neprilipo“
Baigęs aštuonias vidurinės mokyklos klases, Henrikas Daktaras, pravarde Henytė, įstojo į 19-ąją proftechninę mokyklą, kur viešpatavo anarchija ir betvarkė. „Kur kiekvienas, kaip ir laukinėje gamtoje, it laukinis žvėris privalėjo kovoti ir išlikti gyvas. Nei pačių dėstytojų, o juo labiau mokinių, mokslai nedomino, – savo memuaruose „Išlikt žmogumi“ rašo Henytė. – Jokių pastangų į mokslus nedėjau, o į pačios specialybės smulkmenas juo labiau nesigilinau. Baigęs ją, turėjau įsigyti plytelių klojėjo profesiją, o klojant plyteles savęs įsivaizduoti tikrai negalėjau ir, atvirai pasakius, nenorėjau (...)“.
Henytė prisiminė, jog jau tais laikais jautėsi suaugęs bei savimi pasitikintis jaunuolis, nepakęsdavęs, kai neteisingai kas skriausdavo silpnesniuosius. Vyresnio amžiaus vilijampoliečiai prisimena, jog be jokios priežasties Henytė galėjo sumušti niekuo dėtą žmogų. „Jei kas nors akivaizdžiai „prašydavosi“, visada duodavau į nosį. Jau tada buvau pripažintas lyderiu, visi gerbė mano kumščio skonį ir stengėsi su manimi nesipykti“, – savo autobiografijoje dėstė H. Daktaras.
Pramonininkų mafija
Daugelis buvusių skalbinių vagių sovietiniais metais įsidarbino Vilijampolėje veikusiuose „Silvos“ audimo bei „Vilko“ kailių fabrikuose. Šiose pramonės įmonėse per daugelį metų susiraizgė painių ryšių kamuolys. Atsirado vadinamoji „Vilko“ fabriko mafija.
Pagrindinį jos sluoksnį sudarė vietinės reikšmės sovietų nomenklatūra ir pogrindžio milijonieriai. Anot susivienijimo veteranų, nebūdavo dienos, kad į Vilijampolę neatvyktų koks nors aukštas pareigūnas iš Vilniaus su konfidencialiais užsakymais – nuo prabangių kailinių iki kumštinių poledinės žūklės pirštinių.
Nelegaliai veikiančių siuvyklų, verpyklų, mezgyklų, brangiųjų kailių žvėrelių fermų savininkai irgi stengdavosi užmegzti abipusiškai naudingus ryšius.
Trečiajam sluoksniui priklausė „slabadiniai“ – Vilijampolėje gyvenantys darbininkai, kurie pagal kvartalus pasiskirstydavo veiklos įmonėje sferomis. Daugiausia įtakos pelningiausise įmonių cechuose turėjo J. Naujalio gatvė – Daktarų ir Ganusauskų klano tėvonija.
Darbas už 80 rublių
H. Daktaras po mokslų proftechninėje mokykloje įsidarbino „Silvos“ fabrike pameistriu. Tačiau dirbti už 80 rublių mėnesinį atlyginimą H. Daktaras netryško dideliu noru, todėl įvairiais būdais stengdavosi sutrumpinti darbo dieną.
„Pasisukiojęs tarp ūžiančių mašinų vos porą valandų, peršokdavau gamyklą juosiančią tvorą ir tiek mane tematydavo. Savaime aišku, tokiai mano savivalei greitai atėjo galas. Išsikvietęs viršininkas pasiūlė rašyti pareiškimą, kad atleistų iš darbo pačiam prašant“, – taip savo vienintelę darbovietę aprašė H. Daktaras.
Dvigūbas smūgis prie kino teatro
Tuo metu Henytė su kiemo draugais priklausė „marksiukų“ grupei, kuri nuolat konfliktuodavo su „inkariukais“ – vaikinais, kurie gyveno šalia buvusios „Inkaro“ avalynės gamyklos.
„Kartais mušdavomės tarp grupuočių dėl sumuštų draugų ar už mūsų gatvės draugų įžeidimą. Kartą „inkariukai“ suspardė mūsų draugą Mūrininką. Visi žinojo, kad už draugus galiu ir galvą paguldyti, buvau kerštingas, bet teisingas. Todėl, sužinojęs šią žinią, prisiekiau, kad pirmai progai pasitaikius, atkeršysiu už savo draugo sumušimą“, – knygoje „Išlikt žmogumi“ dėstė Henytė.
Atrodo, jog progos ilgai laukti nereikėjo. Kartą su draugais Henytė nuėjo į kino teatrą „Neringa“ ir netikėtai atpažino netoliese lūkuriavusius Mūrininko skriaudikus.
Tarp jaunuolių įsiplieskė žiaurios muštynės. Vieni žmonės palaikė „marksiukus“, o kiti – „inkariukus“.
„Iki šiol nesuvokiu, nes mano sąmonė turbūt buvo aptemusi ir visur mačiau tik „inkariukus“. Žaibišku smūgiu trenkiau ant manęs šaukiančiam vyrui į nosį, kuris čia pat suklupo, o bobai, toliau rėkiančiai, kad iškvies miliciją, vožiau iš viršaus liaudyje vadinamą „bokalą“, – su smulkmenomis pirmąjį teistumą „uždirbusį“ incidentą prisiminė Henytė. – Tik po šio smūgio supratau, kad per toli nužengiau, bet buvo jau per vėlu. Kažkas iškvietė miliciją. Pajutau, kad kažkas už nugaros stipriai užlaužė rankas ir per žmonių minią ėmė tempti „varanoko“ link, kuris stovėjo ant šaligatvio“.
Maždaug po valandos, kurią H. Daktaras praleido Kauno Požėlos rajono skyriaus ankštoje kameroje, tarp kalinių pramintoje „boksiku“, prisistatė nukentėjusi pora ir tuojau pat surašė pareiškimą.
