2009-aisiais metais skelbdami šūkį „Lietuva – lietuviams“ Nepriklausomybės maršo pirmeiviai įprasmino jį trimis kryptimis.
1. Lietuvių tauta – Lietuvos valstybės pagrindas. Pirminis Lietuvos valstybės gyvavimo tikslas – lietuvių tautos gyvavimas. Istorinės tautinės bendrijos – lietuvių tautos bendražygės ir bendradarbės. Istoriškai susiklosčiusi tautinė valstybės struktūra – bendra jos piliečių vertybė. Lietuva – lietuvių tautos namai, o ne pereinamasis kiemas.
2. Lietuvos piliečiai, kurių pagrindą sudaro lietuvių tauta – laisva ir savivaldi politinė bendruomenė. Lietuvos politikos ir kultūros, teisės ir ūkio klausimai sprendžiami Lietuvoje – ne Maskvoje, Varšuvoje ar Briuselyje.
3. Lietuvos piliečiai – aukščiausia savos valstybės valdžia. Svarbiausi klausimai sprendžiami tiesioginės ir dalyvaujamosios demokratijos keliu, atstovaujamoji valdžia – tik pagalbinė, jos vaidmuo – piliečių tarnaitės, o ne šeimininkės.
Šis daugiaprasmiškumas leidžia vieniems labiau akcentuoti vieną prasmę, kitiems – kitą, bet nė karto nuo 2009-ųjų metų Nepriklausomybės marše neskambėjo kokios nors kitos prasmės, dažnokai priskiriamos iš šalies. Pirmoji prasmė – tautinė, kitos dvi – pilietinės, suverenumo ir demokratijos prasmės.
Zuokai ir paleckiai, sutartinai priskiriantys Nepriklausomybės maršo judėjimui izoliacines prasmes, demonstruoja prastą išsilavinimą. Lietuvių tautininkai palaiko glaudžius ryšius su tais, kurie teigia: Latvija – latviams, Baltarusija – baltarusiams, Ukraina – ukrainiečiams. Vakarų Europoje pergalingai žygiuoja jėgos, skelbiančios: Prancūzija – prancūzams, Danija – danams, Norvegija – norvegams. Net imperinėje Rusijoje gimsta tautinis judėjimas, skelbiantis rusišką Rusiją istoriškai etninėje erdvėje ir tautų apsisprendimo teisę istorinėse kitataučių erdvėse.
Lietuvių tautininkai šiandien priklauso gausiai Europos ir pasaulio tautinių judėjimų šeimai, kurioje mezgasi vis glaudesni tarpusavio santykiai. Tik su lenkų ir žydų tautininkais jie dar problemiški – už tai tenka dėkoti šių tautų atstovais apsiskelbusiems spekuliantams, o taip pat – lietuvių kilmės mankurtams, piešiantiems lietuvių tautininkus antisemitinėmis, polonofobinėmis, apskritai šovinistinėmis spalvomis. Vis gi po truputį ledai tirpsta – lietuviškose tautinėse iniciatyvose pasirodo ir šių tautų nariai, kas aiškiai atskleidžia bendrystės galimybes visuotiniu tarptautiniu mastu.
Jei zuokams ir paleckiams galima prikišti išsilavinimo stygių, tai kluoniai su vasiliauskaitėmis sąmoningai meluoja. Žinodami tikrąsias Nepriklausomybės maršo ir jo šūkio intencijas, jie iš piršto laužia autoritarines ir ksenofobines prasmes. Įspūdingiausiai šiame kontekste skamba zingerių ir vinokurų pareiškimai: anot jų – lietuviai tautininkai viena kalba, kita galvoja – suprask, skelbiami ir tikrieji siekiai – skiriasi. Pasirodo, kažkas geriau žino tautininkų tikslus už pačius tautininkus – kokiais telepatiniais ar psichoanalitiniais metodais šie tikslai identifikuojami, patiems tautininkams kol kas paslaptis. Vargšai kosmopolitai! 2012-aisiais jie bandė rengti alternatyvų maršą – susirinko saujelė margaspalvių – tiesiogine ir perkeltine prasme. 2013-aisiais bandė uždrausti patriotų maršą – skirtingais skaičiavimais susirinko nuo 5 000 iki 10 000. Už gerus darbus teistam merui sugalvojus patriotams aiškinti – kur, ką ir kaip švęsti – protestas sutraukė dar neregėtas mases. Žmonės pajuto Kalantinių dvasią. Renginiai iš viršaus paskendo pilietinės iniciatyvos jūroje.
Ką bedarytų kosmopolitinė sistema – tautinis judėjimas tiktai stiprėja. Skeptikas vyptels: vienas renginys per metus – dar ne Sąjūdis! Vyptels ir bus teisus. Judėjimas reiškiasi plačiau – kai žmonės jungiasi į ilgalaikes iniciatyvas ir struktūras. Bet juk iš tiesų tai ir vyksta. Daugelis dalyvavusių patriotų jau priklauso įvairioms organizacijoms ir grupėms, kas iš tiesų naujo – tai, kad jos ėmė žygiuoti kartu. Panašu, jog ne tik žygiuoti, bet ir veikti. Antra vertus – renginys, sutraukęs beprecedentį skaičių nuo Sąjūdžio laikų – puiki proga įsilieti naujiems veikėjams.
Dabar lemtingas uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą. Ekstremalaus, marginalizuojančio radikalumo – vis mažėja, tai – teigiamas reiškinys. Jau 2009-aisiais, tautinėms organizacijoms perėmus ligtol spontaniškas radikalaus jaunimo eitynes, išbraukti ekstremalūs šūkiai, o 2013-aisiais dingo ir iššaukiantys simboliai. Plečiantis gretoms, įsitraukiant nuosaikesnėms jėgoms, svarbu nenukrypti į priešingą pusę – perdėtą nuosaikumą.
Jau pasirodė geranoriškų patarėjų – geranoriškų kabutėse ir be jų – kurie siūlo atsisakyti tautinės šūkio prasmės, palikti vien pilietinę. Toks judėjimas ilgainiui prarastų savo tikslą. Šią klaidą kažkada padarė Sąjūdžio vadovai, dėl ko Sąjūdis išsibarstė ir atgimimas užgeso. Šiandien kylančiam judėjimui kyla tas pats iššūkis, sąlygojantis uždavinį – suderinti tautinius, valstybinius, pilietinius akcentus. Kol kas tai sekėsi. Lieka tik palinkėti, jog sektųsi ir ateityje. 1972-ųjų Kalantinės, 1987-ųjų Lietuvos Laisvės Lygos mitingas, 1989-ųjų Baltijos kelias – lūžiniai taškai mūsų istorijoje. Išlaikius idėjinę darną, organizuotumą ir aktyvumą, tokiu tašku gali tapti 2013-ųjų Nepriklausomybės žygis. Pradžia – puiki. Nesustokime.
Marius Kundrotas Tautininkų sąjungos Tarybos narys
