Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis. Apie draugystę yra daug gražių žodžių: draugas nepalieka bėdoje, neišduoda.
Tuo tarpu neištikimas sutuoktinis, kuris šaiposi iš apviltos žmonos, vėjavaikiška gražuolė ieškanti naujo rėmėjo, verslininkas, kuris skirdamasis bylinėjasi su žmona, kad jai ir jų vaikams liktų kuo mažiau turto, – tokie tikrai nepanašūs į nesavanaudiškus draugus.
Tad sunku likti draugais, kai dėl iširusios šeimos, dėl išduotos meilės aiškiai kaltas vienas žmogus – santykiai baigėsi dėl apgaulės ar išnaudojimo.
Veikiausiai tokiu atveju geriau neapsimetinėti šiuolaikiškais, o išsakyti viską, ką jaučiate ir griežtai užtrenkti duris tolesniam bendravimui. Draugui ar draugei kai ką atleidžiam, buvusiajam, jei negalima atleisti, tai ir draugauti nepavyks.
Tačiau ne visada tinka vadovautis vien jausmais, vaikus auginusi pora turi drauge spręsti vaikų klausimus, taigi, po skyrybų teks bendrauti. Jei jie neegzistuoja kaip pora, vis dėlto jie lieka tėvais savo vaikams. Nei jiems, nei vaikams nėra gerai, jei nepavyksta bendrauti draugiškai. Ką sako psichologiniai tyrimai?
Psichologai mano, kad draugystės prielaidos su buvusiuoju yra dvi. Pirma – jokiu būdu neturėti slaptų ketinimų dėl bendros ateities, antra – turėti emocinę nepriklausomybę nuo sutuoktinio.
Draugystė neįmanoma, ji vertinama kaip grėsmė, jei kažkuris iš poros vis dar jaučia sąsajas su kitu. Dargi, ryšys, pavadintas draugišku, jokiu būdu neturi būti grindžiamas neįsisąmonintais kaltės ar noro save skaudinti motyvais. Matydamas, kad buvęs artimasis kenčia, kitas gali manyti, kad jo siūlymas likti draugais paguos.
Arba yra žmonių, kurie žlugusią meilę nori apraudoti, jiems atrodo, kad skausmą išgyventi daug geriau, nei likti abejingam ar nejautriam. Todėl vėl ir vėl susitikdami su buvusiaisiais savaip užpildo jausmų tuštumą. Jie nesąmoningai siekia skausmo, o ne draugystės.
Emocinė priklausomybė nuo buvusiojo gali atsiskleisti noru kontroliuoti. Mat, draugai dažnai susitinka, jie jaučia palankumą vienas kitam, gali pasiskambinti ir net paprašyti paslaugos, todėl draugystė palieka viltį ir vietą fantazijoms – o gal jis ar ji supras, kad klydo, gal vėl norės tęsti buvimą kartu.
Kartais viltys net pripažįstamos, sakoma: geriau žvirblis rankoje – draugystė, negu vienišumas… Išties, žmogus, patyręs neišsipildžiusią meilę, nėra koks nors kompiuteris, susigaudyti permainose labai sunku. Bet pakanka sąžiningai pasikalbėti su buvusiu: ko norima iš draugystės, kokia ji turi būti, ir daugelio nesusipratimų pavyktų išvengti.
Dar svarbu prieš tokį pokalbį užduoti tuos klausimus sau pačiam.
Perėjimas nuo meilės į draugystę – įmanomas, bet retas reiškinys, ir jei nesinori eiti šiuo keliu, kodėl nepripažinti, kad anksčiau mylėtas žmogus dabar turi būti išstumtas iš minčių.
Bendravimas su juo atgaivina nemalonius išgyvenimus, todėl yra visai nereikalingas. Toks prisipažinimas galėtų būti vienos jausmų istorijos pabaiga ir naujos jausmų istorijos galimybė ar pradžia…
