Kasmet Lietuvoje nusikalstamų veikų padarymu apkaltinama apie 25 000 asmenų, iš jų maždaug 15 000 paskiriamos bausmės, o apie 30 proc. – realus laisvės atėmimas.
Teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vidurkis sudaro beveik 6 metus.
2012 m. pradžioje Lietuvoje 100 000 gyventojų teko daugiau kaip 300 kalinių – 3 kartus daugiau už ES vidurkį, nors registruotų nusikalstamų veikų Lietuvoje yra mažiau nei daugelyje kitų ES valstybių. Kasdien mūsų šalyje vidutiniškai į laisvę atlikus visą bausmę arba lygtinai paleidžiama apie 100 buvusių kalinių.
Pasak Teisės instituto mokslininkų, šių asmenų integracija yra svarbi ne tiek jiems patiems, bet ir pačiai visuomenei, nes ne tam tikrus asmenis ar jų grupes atskirianti (izoliuojanti), o integruojanti visuomenė yra saugi.
„Labai svarbi nuteistųjų ir grįžusiųjų iš įkalinimo įstaigų integracijos į visuomenę prielaida yra sklandesnis jų įsiliejimas į darbo rinką. Tikimybė, kad asmuo pakartotinai padarys nusikaltimą sumažėja, jeigu jis, atlikęs bausmę, netrukus pradeda dirbti nuolatinį, jo poreikius ir galimybes atitinkantį ilgalaikį darbą. Jei šis darbas neatitinka nuteistojo asmens poreikių ir galimybių arba yra atsitiktinis ir trumpalaikis, asmens integracijos jis dažniausiai neskatina“, – teigia Teisės instituto atstovas dr. Gintautas Sakalauskas.
Integracijai į darbo rinką dažnai reikia sukurti sąlygas: naujai išmokti socialinių įgūdžių, įgyti kvalifikaciją, įprasti gyventi savarankiškai, susirasti būstą, naujai suderinti santykius su artimaisiais, išspręsti priklausomybių problemas, grąžinti skolas ir pan. Tam būtina koordinuota ir viena kitą nuosekliai papildanti įkalinimo įstaigų, probacijos tarnybų ir šioje srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų veikla.
Viena tokių priemonių, kuria buvo siekiama sukurti patogesnį kelią nuteistųjų integracijai, buvo 2009–2012 m. Europos socialinio fondo remtas projektas „Nuteistųjų ir grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų bei jų šeimos narių integracijos į darbo rinką modelio, priemonių, paslaugų sukūrimas ir įgyvendinimas“. Jį bendromis pastangomis vykdė Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, Lietuvos kalinių globos draugija, Vilniaus regiono probacijos tarnyba ir Teisės institutas.
Projektas unikalus tuo, kad 3 metus išvien veikė biudžetinė įstaiga – probacijos tarnyba, dvi nevyriausybinės organizacijos ir mokslo institutas. Buvo stengiamasi ne tik taikyti efektyvesnes nuteistųjų, grįžusiųjų iš įkalinimo įstaigų ir jų šeimos narių integracijos į visuomenę ir darbo rinką priemones, bet ir kurti pasitikėjimu, bendradarbiavimu, kompetencijų dalinimusi ir bendru planavimu paremtą integracijos modelį. Taip sutariant dėl bendrų vertybių, atrandant bendradarbiaujančių organizacijų privalumus ir silpnesnes puses.
Pirmą kartą Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ socialiniai darbuotojai įsikūrė Vilniaus regiono probacijos tarnybose patalpose. Taip gerokai sutrumpindami nuteistiesiems kelią pas profesionalius socialinius darbuotojus, kuris jiems labai dažnai būna per ilgas, per sudėtingas ir per sunkus. Tai sudarė sąlygas ir daug intensyvesniam Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ bei Vilniaus regiono probacijos tarnybos bendradarbiavimui.
Vienas iš svarbių projekto elementų buvo mokslinis vykusios veiklos vertinimas ir jo pagrindu Teisės instituto mokslinių tyrimų serijoje išleisti du leidiniai: „Savanorystė probacijos sistemoje: prielaidos ir galimybės“ ir „Nuteistųjų ir grįžusiųjų iš įkalinimo įstaigų integracijos modelis“. Tokiu būdu siekta apibendrinti ir išsaugoti geros praktikos pavyzdžius, tikintis, kad jie bus naudingi ir ateityje.
