...Tautos, kaip ir pavieniai žmonės, turi būti ne tik „pragmatiškos“ (t.y. merkantilios), bet ir vykdyti Apvaizdos joms skirtą misiją
Tūkstantmetė Lietuva – jau įvykęs istorijos faktas, prie kurio meninio įprasminimo gerokai pavėlavę dar supuls mūsų rašytojai, kompozitoriai ir kinematografininkai. Pamėginkime ir mes dar kartą apsidairyti laike bei erdvėje ir atsakyti (pradžiai - bent jau patys sau) – ar suvokiame savo kelio prasmę ir savo vietą istorijoje? Kas esame ir kur (ir svarbiausia – ko ir kodėl?) einame? Ir, beje, kaip einame – ar žygiuojame, ar tik blaškomės pakrūmiais?
Tautos mentalitetas – tai jos vertybinė orientacija, sąlygota istorinės (tikros ir menamos) kolektyvinės atminties. Paprasčiau šnekant, be istorinės savimonės tautinė savimonė yra neįsivaizduojama. Štai ir pažiūrėkime – kaip toli siekia ta mūsų istorinė atmintis?
Paprastai tautos, sukūrusios savo valstybę, po kurio laiko pradeda suvokti save ne tik etnine, bet ir politine bei pilietine prasme. Tuomet tokių politinių tautų sudėtinėmis dalimis laikomos jau ne tik vadinamosios titulinės (vardą valstybei davusios) tautos, bet ir su jomis asocijuotos tautinės mažumos. Būtent taip formavosi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajoriška tauta, tačiau šita tradicija jau seniai yra nutrūkusi. Kitaip sakant, šiandien Tautą turėtų sudaryti mūsų valstybės piliečiai (nepriklausomai nuo jų tautybės) ir svetur esantys įvairių tautybių išeiviai, vis dar tapatinantys save su Lietuva. O realybėje šiuo metu dauguma lietuvių (nekalbu apie saujelę intelektualų) kitataučius bendrapiliečius geriausiu atveju tik toleruoja, bet visai nesidžiaugia jų buvimu šalia. Tai pasakytina net apie tas etnines grupes, kurios gyvena Lietuvoje jau beveik septynis šimtus metų (kaip, pavyzdžiui, žydai litvakai) ir apie tuos, kurie patys yra mindauginę Lietuvą kūrusių lietuvių palikuonys (tokie yra Lietuvos lenkai). Taigi vis dar elgiames ne kaip politinė (pilietinė) tauta, o kaip svetimos imperijos tautinė mažuma.
Panašiai - kompleksuodami - dažniausiai žvelgiame ir į istorines Lietuvos kalbas. Juk patinka tai mums ar ne, bet lietuvių tautos intelektines reikmes mūsų gimtoji kalba dėl žinomų aplinkybių pradėjo visapusiškai tenkinti vos XIX amžiaus pabaigoje, o oficialia raštvedybos kalba ji tapo tik atkūrus Lietuvos valstybingumą 1918 metais. Iki tol beveik septynis šimtus metų raštui (be kurio apskritai būtume pasmerkti amnezijai) naudojome kitas – lotynų, bažnytinę slavų (tiksliau - lietuviškąją jos atmainą) ir lenkų kalbas. Beje, tokia „kitakalbystė“ buvo būdinga ir daugeliui kitų Europos valstybių, kurios visai nedaro iš to tragedijos. O kas gi šiandien yra lenkų kalba vadinamajam statistiniam lietuviui? Tik užsienio ir vienos ne itin mėgstamos Lietuvos tautinės mažumos kalba.
O ką mums reiškia Lietuvos sąvoka teritorine jos prasme? Su dabartinės Lietuvos Respublikos teritorija – viskas daugmaž aišku, tačiau kalbant apie istorinę Lietuvą to aiškumo gerokai trūksta. Iš dviejų Lietuvos teritorijos sąvokos apibrėžimų, kurių pirmas reikštų konkretaus istorinio laikotarpio Lietuvos valstybės teritoriją, o kitas – lietuvių tautos etnines žemes (kurios irgi keitėsi amžių tėkmėje), daugumai lietuvių mielas ir suprantamas tik antrasis. Juk tikrai savo atmintyje nedažnai pasigendame ne tik Palenkės, Vitebsko ir Vytauto pilies Lucke, bet ir šalia esančių Lydos arba Ašmenos. Geriausiu atveju minime tik Gervėčius, Pelesą, Seinus su Punsku ir teritoriškai labai neapibrėžtą Mažąją Lietuvą. Tuo tikrai skiriamės ne tik nuo vokiečių arba brolių lenkų, bet ir nuo toliau gyvenančių bulgarų, graikų ir armėnų.
Kiekvienai tautai vienas svarbiausių jos mentaliteto komponentų yra tikėjimas. Nors ir pavėluotai, ir tik iš trečio bandymo, tapome krikščionimis ir mes. Maža to, šiuo metu esame labiausiai į šiaurę ir rytus nutolęs katalikybės forpostas. Bet kažkaip neteko pastebėti, kad dauguma tautiečių tuo didžiuotųsi. Atrodo, kad buvę okupantai su savo „ateizmais“ ir „laisvamanybėmis“ jau bus laimėję kovą už vadinamųjų eilinių lietuvių protus, kurią jie vykdė (ir tebevykdo) prieš Lietuvos katalikų bažnyčią. Net nebandykime lyginti dabartinio religingumo laipsnio Lietuvoje ir, pavyzdžiui, toje pačioje Lenkijoje (arba Vakarų Ukrainoje). Užtai kokie nearti dirvonai lieka visokiausioms sektoms, ypač „lietuviškajai“ pagonybei. Ja žavisi ir buvę (?) ateistai, ir fašistuojantys „nacionaldarbininkai“. Krikščionybė gudriųjų propagandistų pateikiama kaip žydų sukurtas, vokiečių kryžiuočių bruktas ir lenkų atneštas (taigi „svetimas“, „primestas“) tikėjimas, o pagonybė - kaip kažkas neva savito ir beveik „ekologiško“. Istorijos mažaraščiams labai sunku išaiškinti, kad, prieš pažindami tikrąjį Dievą, šeškų, lazdų ir šungrybių garbintojai buvo ir visi kiti europiečiai, o į Lietuvą tik su krikščionybe atėjo raštas ir teisė, mokykla ir miestai – kitaip sakant, civilizacija. Kitaip teigti galime, nebent laikytume buvusį mūsų civilizacinį atsilikimą dar viena „tautine vertybe“.
Jau gerą šimtmetį lietuviai turi savo tarpe ne tik artojų, amatininkų bei šventikų, bet ir pramonės darbininkų, verslininkų, valdininkų, kariškių, politikų, mokslininkų ir menininkų. Gal bent jau šiuo klausimu esame panašūs į kitas kontinento tautas? Taip, kažkiek panašūs, tačiau labiausiai – į savo rytinius kaimynus gudus. Deja, kalbu ne apie bendras šaknis, siekiančias LDK laikus. Šiuo atveju turiu omenyje iki šiol abipus sienos stebimą perdėtą kaimo ir su juo susijusių patriarchalinių stereotipų idealizavimą. Kaimas – tai viskas, kas tikra ir gera, o miestas – tik visokiausių nesąmonių inkubatorius. Ačiū dabartiniams rašytojams bent už tai, kad miestas jau nebevaizduojamas kaip tyrą lietuvio kaimiečio dūšią dirginantis kitataučių knibždėlynas.
Savo aristokratijos išsižadėjimas nebuvo toks jau nekaltas dalykas (jei, žinoma, nesivadovaujame bolševikine pasaulėžiūra). Iš „kaimocentrizmo“ trykštanti nemeilė miestui ir kilmingiesiems – tai ne tik „postbaudžiavinis fundamentalizmas“, pasireiškiantis skubėjimu per visą Lietuvą į bulviakasį pas senstelėjusius tėvelius. Tai – ir tokių „miestietiškų“ ir „poniškų“ išmonių, kaip demokratija, parlamentarizmas ir daugiapartinė sistema nevertinimas arba net jų nesuvokimas. Baudžiauninko ainis pratęs daug ir sunkiai dirbti, bet labai supyksta, kai tenka šiek tiek pamąstyti. Iš čia – ir aklas tikėjimas vis naujais „pažadukais“, nors nuo nesibaigiančio lipimo ant to paties grėblio kitiems kakta turbūt jau kraujuotų.
Kadangi tokių „piliečių“ istorinė atmintis nesiekia toliau prisiminimų apie savo senelius, iš jų tiesiog negalima reikalauti bent kiek aiškesnės geopolitinės savivokos apraiškų. Jie dar atpažįsta Baltijos šalių (tačiau šalia to, deja, – ir visos buvusios Sovietijos „respublikų“) kažkokį artumą, o TSPMI baigusios jų atžalos noriai postringauja apie neva pribrendusį Lietuvos „persiorientavimą“ į Šiaurės Europą (nors mūsų ten niekas ypatingai nelaukia, o Lietuva nėra tuščias popieriaus lapas, ant kurio galima braižyti viską, kas tik šauna į galvą). Tačiau jiems (mums?) jau mažai ką sako buvusios LDK ir Abiejų Tautų Respublikos tautų bendrybė ir Lietuvos vaidmuo toje bendrybėje (iš čia – ir įvairūs išvedžiojimai apie „nereikalingą“ mūsų „kišimąsi“ į Ukrainos ir Gruzijos reikalus). Nesuvokiama, kad tautos, kaip ir pavieniai žmonės, turi būti ne tik „pragmatiškos“ (t.y. merkantilios), bet ir vykdyti Apvaizdos joms skirtą misiją.
Nenustebsiu, jei artimiausiu metu sulauksime Lietuvoje ir antiamerikinių išpuolių, nes „artimojo užribio“ apmokami politologai įkyriai bando priešpastatyti vieną kitam europietiškumą ir tariamą „jankių“ hegemonizmą. Nors mano giliu įsitikinimu, amerikiečiai turi kur kas daugiau bendro ne tik su britais, bet ir su skandinavais ir Beniliukso šalių gyventojais, nei išvardintieji – su graikais arba bulgarais, aš sutinku, kad amerikiečiai – tai ne europiečiai. Bet ne europiečiai tik geografine, o ne civilizacine prasme. Maža to, galima teigti, kad šiandien kaip tik JAV yra pagrindinė „europietiška“ valstybė, nes būtent ji, o ne Prancūzija su Vokietija (taip pat NATO, o ne Europos Sąjunga) yra mūsų fizinio išlikimo ir vertybinio (jeigu patys irgi pasistengsime) atgimimo pagrindinė atrama.
Manau, kad yra pagrindas teigti, kad ir sulaukusi tūkstantmečio Lietuva vis dar lieka nebrandi paauglė (primenu, kad apie tautą sprendžiama ne tik iš jos šviesuolių pavyzdžių). Kadangi traukinys... vėluojančių nelaukia, šiokia tokia akceleracija mums tikrai nepakenktų. Bet tam reikia išmokti nebijoti istorinės (ir ne tik istorinės) tiesos sakymo ir nelaikyti jo „lietuvybės menkinimu“. Meilė Tėvynei gali ir turi būti išlaisvinta iš ją žudančių kompleksų ir stereotipų.
Tik nebijantys mąstyti nebijos kalbėti ir veikti.
