Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir Lietuvos premjeras Andrius Kubilius negalėjo dar kartą viešai nepasidžiaugti, kad Ignalinos atominė elektrinė uždaryta. Dingstis – cunamis Japonijoje.
Numatė cunamį
Viešas ministro pirmininko padžiūgavimas buvo išspjautas į pasaulį ne šiaip sau. Pusantro karto po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo padidėjusias sąskaitas už elektrą mokantys lietuviai raginami džiaugtis, kad jiems nėra taip, kaip japonams. Mat ten žemės drebėjimas ir cunamis sugriovė vieną iš daugybės atominių elektrinių ir sukėlė radiacijos nutekėjimą.
Reikia suprasti, kad Lietuvos ir Europos Sąjungos derybininkai, ministrai ir Seimo nariai, šis ir prieš jį valdę premjerai stichijos šėlsmą numatė iš anksto, tik truputį apsiriko geografiškai. Driokstelėjo cunamis ne Ignalinoje, o Fukušimoje.
Nors galimas ir kitas premjero kalbų paaiškinimas. Galbūt stichija atsitraukė ir kapituliavo prieš Lietuvos genijų įžvalgumą ir atsigręžė į mažiau protingus japonus. Juk jie neturi savo A. Kubiliaus, Gedimino Kirkilo ar Rolando Pakso, tad ir buvo pasmerkti išgyventi tokį košmarą.
Ką daryti
Energetikos ministro Arvydo Sekmoko teigimu, Lietuva dėl tolesnių žingsnių „statant“ naująją Visagino atominę elektrinę (VAE) apsispręs po to, kai žodį tars tarptautinė taikaus atomo agentūra TATENA. Ministrą palaikanti prezidentūra viešai reiškia nuogąstavimus, kad Lietuvos projekto įgyvendinimas gali komplikuotis. Premjeras, pasidžiaugęs savos elektros deficitu, tikina išliekąs šalininku to, kas „statoma“.
O „statoma“ Lietuvos atveju reiškia piešiama ore. Užsakomos atitinkamos galimybių studijos, rodomos skaidrės, kuriose minimos milijardinės investicijos ir didžiulė nauda. Rengiami slapti, mėnesius trunkantys konkursai investuotojui, kurie žlunga ir apie jų žlugimą visi iš anksto žino, nepaisant šizoidinio paslaptingumo, kurį derėtų vadinti akių dūmimu. Pluša ir trata visa ministerija, bendrovės VAE personalas, komisijos ir ekspertai. Visi turi veiklos, o dabar – še tau, kad nori: gali visas šis kunkuliavimas, anot prezidentės patarėjo, „komplikuotis“.
Dievo dovana
Viskas yra turbūt priešingai – sprogimai Fukušimoje atgaivino žaliąją isteriją, kurios apimti Vokietijos žalieji vėl reikalauja uždaryti net tas elektrines, kurių sienos ir kupolai nepakankamai stori, kad apsaugotų nuo nuvarytų lėktuvų atsitrenkimo. Nesvarbu, kad tai skrydžių saugumo, o ne branduolinės energetikos patikimumo klausimas – erzelis kyla.
Lietuva – tai ne Rusija ir ne Baltarusija, kurios iškart pareiškė, kad vis tiek statys ir pastatys jėgaines Astrave ir Baltijske. Tikėtina, kad Marijos žemė toliau siuntinės notas ir graudens, bet pirks elektrą iš čia pat esančių svetimų elektrinių, o savos taip ir nepastatys.
Dabar, kai Fukušima sprogo, bus ir paaiškinimas – kodėl. Tikra Dievo dovana yra galimybė papasakoti, jog A. Sekmokas buvo jau beveik pastatęs, nepaisant priešų spaudimo, bet didžiadvasiškai atsisakys – kad tik būtume saugūs nuo katastrofų. Visos išlaidos ir investicijos, prarastas laikas ir didelės sąskaitos gali būti paaiškintos ne kompetencijos požymių nebuvimu ir godumu, net ne priešų pinklėmis ir žabangais. Viską galima grakščiai, su didvyrio ašara dvasingame snukutyje nurašyti naujam nacionaliniam žygdarbiui – Lietuvos išgelbėjimui nuo cunamio. Nenoriu būti blogu pranašu, bet nei kiek nenustebčiau, jei taip galiausiai ir nutiktų.
Tuo tarpu, Fukušimos nelaimė galėtų net ir pagelbėti ieškant investuotojo, nes atominei energetikai suduotas smūgis gali sustabdyti ne vieną projektą pasaulyje, o investuotojams ir statytojams teks ieškoti alternatyvų. Taigi - Japonijose cunamis gali pasitarnauti bet kuriam iš Lietuvos atominių svajonių raidos scenarijų.Klausimas tik vienas - ko iš tikrųjų norima.
