Nenuostabu, kad kompiuterinėje epochoje žmonių ir tautų santykiai aptariami vartojant atitinkamą žargoną. Santykius tarp valstybių irgi jau įprasta ne gerinti, bet „perkrauti“.
Mažesni žiūri į didesnius
Tiesa, iš garsiai tokiu žodžiu apibūdintų planų iš esmės pakeisti JAV ir Rusijos santykius nieko gero neišėjo, tačiau mažesnės šalys mielai perima didesniųjų retoriką.
Prasčiausių per dvidešimt metų santykių laiką išgyvenančios Lenkija ir Lietuva taip pat neatsilieka. „Visada esame pasiruošę naujam santykių atvėrimui, tačiau jau dvidešimt metų kantriai prašome, kad būtų vykdomos sutarties sąlygos. Tai privalo tapti šio „perkrovimo“ dalimi“, – neseniai kalbėjo Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
Deja, jokios labai saugios ir sėkmingos perkrovimo operacijos su „pakibusiu“ kompiuteriu neišeina atlikti, kai neveikia klaviatūros mygtukai „Ctrl“, Alt“ ir „Delete“, o dar, neduok Dieve, sugedęs jungiklis, leidžiantis paleisti kompiuterį iš naujo.
Viskas gali susiklostyti taip, kad teks ištraukti kištuką iš elektros lizdo ir bandyti dar kartą įjungti kompiuterį. Tiesa, jei sistema užteršta virusais, junginėk nejunginėjęs – gero nebus. Jei iš kompiuterio vidurių retkarčiais neišpučiamos dulkės – jis gali sugesti nepataisomai. To požymis, beje, yra ypač didelis triukšmas, kurį kelia veikiantis ventiliatorius, beviltiškai mėginantis ataušinti po dulkėmis kaistantį procesorių.
Bejėgiškos pastangos
Panašiai klostosi ir Lietuvos bei Lenkijos santykiai. Tai lenkų ministras, tai Lietuvos premjeras Andrius Kubilius kartais paragina juos „perkrauti“, bet jų spaudžiami mygtukai – bejėgiai, nes problemos slypi giliau.
Lenkijos ir Lietuvos santykių kompiuteris labai garsiai burzgia ir kelia beprasmišką triukšmą, nes jo viduriuose daug senų dulkių nuo Lucjano Želigowskio žygio į Vilnių laikų. Dulkės yra dulkės, jos susimaišo ir ant smegenų, mėginančių formuoti santykius, sudaro sluoksnius bei gumulus – kas ten atskirs, kurios kilmės – lietuviškos ar lenkiškos, – šlamšto. Gatvėse cypaujančių negausių puspročių ir provokatorių riksmai, kad lietuviai grobia lenkų žemes ir kėsinasi į jų savimonę, yra iš tos pačios operos, kaip ir lietuvių fobijos dėl pavardžių rašymo pasuose originalo kalba, kai naudojami lotyniški rašmenys. Kompiuterį nuo dulkių išvaduoja siurblys, o homo sapiens galėtų smegenis pravėdinti tiesiog gryname ore, kad ir grybaudami.
Tikslingos programos
Blogiau su virusais ir kenksmingomis programomis, kurias reikia atpažinti ir išnaikinti. O tai neretai būna sudėtinga ir nepigu. Bet būtina. Kol Lenkija neperformatuos savo „kietojo disko“ ir neišmes į šiukšlių dėžę apie 2000 metus pradėtos įgyvendinti savo Rytų (Wshodnia) arba Kresų (Kresowa) politikos, kurios esmė yra veikti kaimynų politiką ir siekti įtakos per savo tautiečių diasporas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, ką nors „perkrauti“ nėra nė menkiausios prasmės.
Tik jai grįžus prie velionio Jerzy Giedroyco idėjos, kad nepriklausomai ir demokratinei Lenkijai nebus saugu be nepriklausomų ir demokratiškų kaimynų, „perkrovimai“ padės.
Kenksmingos programos neatsiranda savaime. Jos yra skleidžiamos tikslingai. Apie šių dienų Rusijos geopolitikos autoriteto Aleksandro Dugino idėją, kad „etninė lenkų ir lietuvių santykių įtampa yra ypač vertingas elementas, kurį reikia išnaudoti ir pagal galimybes skatinti“, pasakyta pakankamai daug. Ir tai įgyvendinama jau kur kas aukštesniu lygiu negu bukapročių piketai
