Nėra nė vieno užsienio reikalų ministro, kuris nežadėtų gerinti santykių su kaimynais. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos santykiai – blogiausi per dvi dešimtis metų.
Apie ką dar kalbėti?
„Kalbos nėra: jei yra nauja administracija, visada reikia tikėtis kokių nors santykių permainų. Aišku, visi tikisi gerąja prasme. Suprantama, kad tam tikros permainos nepakenktų. Turiu omenyje visus mūsų kaimynus“, – aiškino žiniasklaidai naujasis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kai buvo skiriamas į šį postą.
Kaip pabrėžė Lenkijos ir Lietuvos santykius analizuojantis apžvalgininkas Vitalijus Karakorskis, ministro norai nedaug tegalės pakeisti padėtį. „Yra daug daugiau veiksnių. Pirmiausia, tai priklauso ir nuo Lenkijos, nes įtampa tarp šalių atsirado ne vien dėl lietuvių politikų kaltės. Kalbant apie lietuviškąją pusę, nemažai priklauso nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės. Ji yra pagrindinė užsienio politikos šefė. Būtent ji savo politika, laikysena ir retorika stipriai prisidėjo, kad santykiai su Varšuva būtų būtent tokie, kokie yra dabar. Jei rastas absurdiškas pretekstas net nenuvažiuoti pasveikinti kaimynų Nepriklausomybės šventės proga, apie ką tada kalbėti?!“ – aiškina jis.
V. Karakorskio nuomone, komiškai skamba ir spėliojimai, kad naujojoje Vyriausybėje Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) atiduotas Energetikos ministerijos portfelis išjudins Lenkijos daugelį metų vilkinamos elektros jungties statybą. „Tai supaprastintas požiūris į reikalus. Tada atiduokime tai partijai dar ką nors, pavyzdžiui, Ūkio ministeriją, kuri tvarkys atominės elektrinės statybos reikalus – ir lenkai vėl prisijungs prie projekto? Tai absurdiški aiškinimai. LLRA, kaip visi supranta, kviesta į koaliciją visai dėl kitų priežasčių“, – mano apžvalgininkas.
Reikia bendros užduoties
Lietuvoje neseniai vyko Mykolo Romerio universiteto rengta konferencija, kurioje akademinių sluoksnių atstovai iš abiejų šalių analizavo prastų santykių priežastis ir tarėsi dėl perspektyvų.
„Lietuviai ir lenkai turėtų daugiau atsižvelgti į naujausią abiejų šalių istoriją ir rasti pozityvių bendrų siužetų, o ne mėginti suderinti savo požiūrį į Juzefą Pilsudskį ar Lucijaną Želigowskį“, – kalbėdama portalo balsas.lt vaizdo konferencijoje teigė Krokuvos Jogailos universiteto docentė daktarė Katarzyna Korzeniewska-Wolek.
Pasak K. Korzeniewskos-Wolek, nenuostabu, kad abiejose šalyse tie patys įvykiai ar personažai ne tik skirtingai vertinami, bet ir nevienodai žinomi. „Nėra būtina, kad kaimynai sėstų ir visas savo politines pastangas mestų istorinėms vizijoms suderinti. Lenkų atmintyje L. Želigowskis yra trečiaeilė asmenybė. Abejoju, ar visi žino, kas jis toks. Na, kažkoks generolas – vienas iš daugelio.
Problema ne ta, kad kai kuriuos dalykus kai kurie lietuviai vertina kitaip nei kai kurie lenkai. Mano įsitikinimu, problema yra tai, kad nebuvo rasta jokių bendrų istorijos siužetų, istorijos prisiminimų, kurie būtų teigiami abiem pusėms. Antras dalykas – praeitis užima per daug vietos ir diskusijose, ir bendravime, ir bendradarbiavime“, – teigė istorikė.
Jos nuomone, istorinių vertinimų ir panteonų skirtumai yra pernelyg sureikšminami ir per greitai įsiveržia į žiniasklaidą. „Labai gerai prisimenu prezidento Lecho Walęsos žodžius, ištartus pasirašant tarpvalstybinį susitarimą: „Istoriją palikime istorikams, mūsų darbas dabar kitas. Aš nesiūlau totalios užmaršties. Tiesiog negerai, kai istorija valdo dabartį“, – pabrėžė K. Korzeniewska-Wolek.
