Į Baltarusiją dabar joks pliušinis meškiukas lengvai nepravažiuos, neprašliauš, nenuskris. O į Lietuvą neįleidžiami dabartinės Baltarusijos valdžios oponentai.
Nereikia agitatorių
Rugsėjo 26 d. į mūsų šalį nebuvo įleisti Mikalajus Ulasievičius ir Tatjana Novikova. Abudu turėjo dalyvauti Seime rengiamoje diskusijoje „Lietuva-Baltarusija: atominės energetikos kaimynystėje“. Ir abudu pateko į Lietuvoje nepageidaujamų asmenų sąrašus.
Juk negalėjo du baltarusiai vykti į Seime vykstantį renginį, jeigu jų nepakvietė kas nors iš Seimo narių. Kita vertus, pasieniečiai saviveikla irgi neužsiima – jie neįleidžia tik tų, kuriuos į nepageidautinų asmenų sąrašą įtraukė įgaliotos žinybos. Nieko naujo – Lietuvoje kairė ir vėl nežino, ką daro dešinė.
O gal žino? Būtų keista, jeigu žinotų, bet, vis dėlto, pabandykime įsivaizduoti, kad du baltarusių aktyvistai neįleisti, nes tokia gudragalviška bei toliaregiška Lietuvos užsienio ir vidaus politika.
Mažiau nei už mėnesio Lietuvoje referendume bus sprendžiama dėl branduolinės energetikos ateities. Ar tokiomis aplinkybės labai reikia dviejų aktyvistų, kurie pasisako prieš atominių elektrinių statybą Lietuvoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje?
Tie kaimyninės šalies aktyvistai gal pateks į kadrą, gal kokia nors televizija juos į studiją ilgam pokalbiui pakvies. Juos gaubia kovotojų su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka aura. Tai suteikia autoriteto.
O Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ekranuose nori kitokių autoritetingų veidų – tokių, kurie trimis sakiniais įtikintų pensininkus, kad planuojamos atominės jėgainės elektra beveik nieko nekainuos.
Kieno propaganda paveikesnė?
Ir Lietuvos ir Baltarusijos valdantieji nori atominių elektrinių – kiekvieni pas save ir dėl savų priežasčių. Galima palyginti abiejų valstybių propagandos galimybes. Baltarusijos valdžia Astravo elektrinės priešininkus spaudžia policinėmis priemonėmis, A. Lukašenkos režimui ištikima žiniasklaida aiškina liaudžiai, kaip reikia teisingai galvoti.
Lietuvoje atominės energetikos priešininkų kol kas niekas negaudo, tiktai klijuoja Rusijos agentų etiketes. Žiniasklaidos niekas nevaržo. Bet pasiklausius piliečių diskusijų, už ką jie balsuos referendume, girdime ne aiškius argumentus, o pasimetusių žmonių murmėjimą – girdi, nei mes ką žinome, nei ką suprantame.
Policinės priemonės visuomet brangesnės už nieko neveikimą. Gal iš tiesų demokratijos sąlygomis žmonių kvailinimas pigiau kainuoja? Tačiau sutaupiusi dėl to, kad nevykdė plačios ir nuodugnios informavimo kampanijos apie branduolinį projektą, neatskleidė atliekų laidojimo plano (nes jo nėra), mūsų vyriausybė vis tiek turės apmokėti referendumą.
Sudie autoritetui
Kol autoritarinės ir demokratinės valdžios sąnaudos manipuliuojant liaudimi lieka neapskaičiuotos, rezultatas, matyt, tenkina ir Lietuvos, ir Balturijos valdžią – piliečiai nesupranta klausimo esmės ir todėl negali racionaliai spręsti.
Versija, kad baltarusių aktyvistai nebuvo įleisti į Lietuvą todėl, kad išsigąsta jų poveikio Lietuvos viešajai nuomonei, tėra spėjimas. Kad ir kokios Lietuvos valdžios paskatos, jos elgesys menkina mūsų šalies autoriteto likučius – kiek jų dar matėsi A. Lukašenkos režimo priešininkų akyse po duomenų apie Alesių Beliackį perdavimo Minskui.
Bet gal Lietuvos valdžia ant savo autoriteto seniai nusispjovė?
