Prarastosios kartos sindromas
Rengiant nacionalinę burnos sveikatos programą, ministrės R. Šalaševičiūtės sudaryta darbo grupė ypatingą dėmesį skyrė tragiškai Lietuvos vaikų burnos būklei. Numatyta daug profilaktinių ir edukacinių priemonių jai taisyti. „Tai suprantama, tačiau ką daryti su tais vidutinio amžiaus žmonėmis, kurie odontologo kabinete nesilankė jau dešimt-dvidešimt metų ir kurių burnos ertmės problemos pasiekusios kritinę stadiją? Į tokius šiandien žiūrima kaip į prarastą, nurašytą kartą – žmones, kurių gydymas per brangus, kad būtų verta išvis pradėti. Panašiais bauginimais įtikėję žmonės dar labiau delsia ir į kliniką ateina tada, kai problemai spręsti jau reikia ne implanto, o visos naujų dantų partijos“, - teigia klinikos Papadent vadovas Tomas Stumbrys.
Dantų gydytojo teigimu, pagrindinė priežastis, sulaikanti lietuvius nuo profilaktikos ir vizitų pas gydytoją, yra ne finansinė: „Dėl bedantystės kreipiasi labai skirtingų pajamų ir socialinio statuso asmenys. Nėra tvirto priežastinio ryšio tarp aukštesnių pajamų ir geresnės dantų būklės, kartais būna priešingai.“ Tačiau kritinius pacientus vienija psichologinis barjeras – bedančiui žmogiškai gėda atskleisti savo įsisenėjusią problemą, taip pat jis slapčia bijo sulaukti atsakymo, kad situacija beviltiška. Tokį jausmą dar labiau sustiprina informacinės burnos higienos kampanijos, kurios dažniausiai paremtos gąsdinimais.
Dėl šių priežasčių net dešimtadalis Lietuvos gyventojų apsisprendžia kentėti ir niekada nepraverti odontologo kabineto durų, o kas penktas kreipiasi į specialistus tik tada, kai dantų skausmai tampa nepakenčiami. Papadent vadovas neslepia, jog tokia situacija odontologijos rinkoje mažina profilaktinės dantų priežiūros paklausą bei skatina specializuotis teikiant paklausesnes implantacijos bei kitas „paskutinės vilties“ paslaugas.
Kainos gali didėti
Priešingai nei gyventojų dantų būkle, odontologijos paslaugų kokybe ir pasiūla Lietuvoje skųstis negalima. Lyginant su Europos statistiniu vidurkiu, mūsų šalyje savo veiklą yra registravę dvigubai daugiau odontologų. Net devynios iš dešimties odontologijos klinikų dirba privačiai, o dauguma jų susikoncentravę pagrindiniuose miestuose. Tačiau nepaisant didelės konkurencijos, augančias odontologijos klinikų pajamas užtikrinta didėjantis įsisenėjusiomis burnos ertmės problemomis pasižyminčių klientų skaičius.
„Per pastaruosius porą metų klientų su kritinėmis burnos ertmės problemomis kiekis išaugo apie 20 proc. Dauguma tokių pacientų dantų netvarkė nuo vaikystės, o užsukdami į kliniką iškelia esminę sąlygą - kad problema būtų išspręsta per vieną-du atėjimus, bijant ilgojo laikotarpio gydymo“, - teigia T. Stumbrys. Šią tendenciją dar labiau sustiprina prieš šventes į namus sugrįžtantys užsienio lietuviai, kuriuos vilioja 3-5 kartus mažesnės lietuviškos paslaugų kainos nei Airijos arba Didžiosios Britanijos implantų klinikose.
Šia prasme galima liūdnai pajuokauti, jog Lietuva yra ne tik valstybė, kurioje žmonės lengviausiai praranda dantis, bet ir ta Europos Sąjungos šalis, kurioje juos vis dar lengviau pasikeisti naujais. Tačiau jei visuomenė į burnos higieną ir toliau žvelgs pro pirštus, kartu su augančiomis bedančių pacientų eilėmis prie klinikų anksčiau ar vėliau ims augti ir naujų dantų kainos.
