Pokalbis su Seimo ekonomikos komiteto nariu Ramūnu Garbaravičiumi apie aktualijas energetikoje.
–Iš Lietuvos aktualijų lauko vis nenyksta energetikos klausimai. Nuo ko pradėsime narplioti šį problemų kamuolį?
–Nuo dienos klausimo – vadinamojo kainų reguliavimo. Kuomet šiandien kai kurie mūsų valstybės vadovai kalba, kad "Gazpromas" padidins kainas tik dėl dujų kainų reguliavimo, tėra ne daugiau kaip viešųjų ryšių akcija. Kad "Gazpromas" kelia kainas, paskelbta jau seniai. V. Putinas aiškiai yra pasakęs, kad jokių lengvatinių kainų Europoje daugiau nebus. Tai reiškia, kad mes mokėsime šiek tiek mažiau negu vokiečiai, bet tik todėl, kad mums arčiau dujas transportuoti. Kalbos, kad mūsų valdžios vyrai važiuos tartis, derėtis ir dėl to dujų tiekėjams negalima reguliuoti kainų, yra tik bandymas rasti kitą kaltininką, kad buvo nepasiruošta energetikos kainų kilimui. Žinoma, dėl to bus bandoma apkaltinti Seimą.
–O kodėl tai daroma?
–Bus galima kaltinti: Seimas balsavo už kainų reguliavimą, ir neva todėl dujos pabrango. Reikia nebijoti pažiūrėti tiesiai į akis ir pasakyti, kad tuo metu, kuomet kai kurie Lietuvos valdžios vyrai gyrėsi, jog lietuviai perka dujas pigiausiai, iš tikrųjų visi didieji dujų vartotojai – šilumos tinklai – mokėjo daug daugiau. Tos dujos buvo toli gražu ne pigiausios. Tai, už kiek dujas perka nuo "Gazpromo" priklausanti įmonė iš "Gazpromo" ant Lietuvos sienos, tai vienas dalykas. Mus domina galutinis vartotojas, o jam kaina visą laiką būna pakankamai didelė. Klausimas- kur koncentruojasi pelnai.
Akivaizdu, jeigu Lietuva neranda alternatyvų dujoms, tampa ne tik priklausoma. Svarbiausia , ar šilumos, elektros kaina bus nustatoma Lietuvoje ar kur nors kitur? Todėl alternatyvos atominei elektrinei nėra. Ji būtina, nes kitaip laukia tragiška situacija. Gali kas nors pasakyti: o gal "Gazpromas" parduos dujas pigiai? Žinote, nemokamas sūris būna tiktai spąstuose. Jeigu kažką gausime pigiau vienur, tai dvigubai sumokėsime kitur. Blogiausia, kad Lietuva tokiu būdu praranda bet kokią ekonominę nepriklausomybę, nes per energetikos kainas yra įtakojamas absoliučiai visas ūkis. Sprendimas, gaila, vėluoja – Tėvynės sąjunga 2005 m Kintuose priėmė memorandumą dėl atominės elektrinės statybos. Seime tas klausimas buvo sprendžiamas tik po 2 metų. Per tą laiką praradome dvejus metus, tačiau, ačiū Dievui, kad priėmėme nors dabar.
Žinoma, nereikia užmiršti, kad pati statyba nėra absoliutus gėris, bet jeigu nestatysime atominės elektrinės, garantuotai pralaimėsime ir nebevaldysime situacijos. Vėlgi statydami galime padaryti klaidų, įtaką atiduodami į kito monopolininko rankas, todėl labai įdėmiai reikia sekti procesą. Dilema: jeigu nestatom tai tikrai blogai, o jeigu statom, vis tiek gali būti negerai. Taigi procesas yra pakankamai sudėtingas, į jį reikia žiūrėti labai atsakingai: kokia bus akcininkų sutartis, kokios bus sutartys dėl statybos, kaip atrodys nacionalinis investuotojas, ar išvengsime galimų didžiulių įtakų. Šalis šaliai nelygu. Sakysim, Suomija ir Rusija turi panašaus svorio monopolijas. Suomijoje yra "Nokia", Rusijoje – "Gazpromas". Civilizuota šalis tą klausimą išsprendė civilizuotai. Dėl to, kad Suomijoje veikia didžiulė įmonė, tolygi vos ne visai šaliai, ta šalis tik laimi. O kitoje šalyje- naikinama demokratija. Taigi galima įsivaizduoti, kokia atsakomybė tenka priimant galutinius sprendimus. Bet jeigu nieko nedarysime – bus dar blogiau.
–Ar atominės elektrinės akcininkai jau aiškūs?
–Aš nedalyvauju darbo grupėje, kuri detaliai nagrinėja rengiamus dokumentus, bet girdėjau, kad ruošiamas akcininkų sutarties dokumentas netrukus atkeliaus į Seimą. Laimei, A. Kubiliaus pasiūlymu sutarties dokumentai tapo ne paslaptimi, juos bus galima viešai svarstyti. Bus galima išsakyti savo nuomonę ir ginti viešąjį interesą. Jeigu būtų slapti, turėtume arba palikti kaip nuspręsta, arba griauti ir taip viską atiduoti į dujininkų rankas. Taigi mes dar turėsime galimybę koreguoti procesą, nors tai ir nebus paprasta.
–Kad atominė elektrinė reikalinga, jau beveik niekas nebeabejoja, tik kai kam kelia nerimą, kad Lietuvos dalį valdys privatininkai – "Vilniaus prekybai" priklausanti įmonė. Ar esate matęs rengiamos sutarties projektą?
–Sutarties detalių nežinau, žinau tik principus, kurie buvo aptarti rengiant įstatymą. Kaip visada, nėra sprendimo, kuris būtų absoliutus gėris arba absoliutus blogis, nes vieniems laimint kiti pralaimi. Taigi, ar privatininkas reikalingas, ar ne?
"Lietuvos energija" buvo išskaidyta (generavimas, perdavimas ir paskirstymas) į atskiras įmones, ko nepadarė dauguma Europos šalių. Kai buvo priimtas toks sprendimas, jis atrodė labai geras ir savalaikis. Bet nuo to laiko daug kas pasikeitė. Atsiminkim Boriso Jelcino Rusiją, kada Rusijos energetikos sektoriuje vyko normalūs demokratiniai procesai - buvo įsileidžiamas privatus ir užsienio kapitalas, naftos sektoriuje atsirado pakankamai demokratiški junginiai, tokie kaip "Jukos", o "Gazpromas" turėjo mažiau negu 50 proc. valstybės kapitalo ir buvo derimasi dėl transportavimo vamzdynais liberalizavimo. Tada atrodė, kad, judėdami greičiau, mes būsime laisvesni. Privatizavome vieną dalį. Jeigu taip nebūtų padaryta, šiandien projekte dalyvautų tik valstybės kapitalas. Dabar, patinka mums tai ar nepatinka, nekonsolidavus viso energetikos ūkio į vieną vienetą, visa kita lieka tik kalbos. Kitaip nepadarysim, ir tai akivaizdu. Gerai tai ar blogai, be privatininko mes išsiversti negalime. Vien tik valstybinis nacionalinis investuotojas bus maža kompanija, nelygiavertė partnerė, regiono energetiniame pasaulyje ji negalės žaisti pilnaverčio žaidimo.
Įsileidę privatų kapitalą – taip, sukeliam didelių pavojų. Privatininkas, būdamas kur kas agresyvesnis už valstybines struktūras, kovoja už savo interesą. Valstybės atstovai, turintys apginti valstybės interesą, nebus tokie aktyvūs. Privatininkas šiame darinyje įgis didelės – neadekvačios savo turimoms akcijoms įtakos. Todėl turime sugalvoti būdų, saugiklių, kaip apginti viešąjį interesą. Jeigu pabijosim, privatininkas nelaimės, bet pralaimės absoliučiai visi. O jei priimsim teisingus sprendimus- privatininkas turės naudos, bet visi kiti turės daug didesnės naudos.
–O kas valdys Lietuvos dalį ir kaip bus apgintas viešasis interesas?
– Kaip jau sakiau, dar nemačiau sutarties, bet grįžkime šiek tiek atgal, prie "Mažeikių naftos". Dar visai neseniai 100 proc. jos akcijų priklausė valstybei. Kas ją valdė? Kokie ten buvo interesai? Nežinau, bet iš principo tikrasis valdymas buvo pakankamai giliame šešėlyje. Taip, ministerija galėjo spręsti, bet realiai procesus lėmė visai kiti veiksniai. Taigi vien tik akcijų negana. Reikia daug valios, o į galimus pavojus reikia žiūrėti atmerktomis akimis.
–Tėvynės sąjunga ragino pradėti naujo bloko statybą, apeliuodama į tai, kad tuomet bus galima pradėti derybas su ES dėl dabar veikiančio bloko darbo pratęsimo. Kiek ši idėja reali?
–Galimybių yra. Supaprastindamas galiu pasakyti, kad mes vykdom visas ES keliamas sąlygas. Dabar populistiškai mėgstama deklaruoti: neuždarysim Ignalinos elektrinės. IAE direktorius prieš pusantrų metų yra sakęs: iki 2012 m. Ignalina gali dirbti saugiai; iki 2018 m. galima bandyti dirbti joje, vėliau būtinai reikės uždaryti. O kiek tai kainuos? Milijardai. Taigi uždarymas yra neišvengiamas, klausimas tik – anksčiau ar vėliau.
Dabar Lietuva įsipareigojimus vykdo ir paramą gauna. Antrasis blokas 2010 metų pradžioje nustos veikti. Jeigu susidarytų ekstremali situacija, pvz., Rusija netiektų dujų, įvyktų avarija (kaip "Družbos" naftotiekyje), – tokiu atveju mes galime gauti leidimą tęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą. ES bus priversta leisti ją eksploatuoti ir padės rasti kitą priimtiną būdą apsirūpinti energija. Jeigu dujos bus tiekiamos tokiomis sąlygomis, kokiomis žadama šiandien, mes ir taip išgyvensime. Svarbu, kad Lietuva turėtų energetinę alternatyvą ir jos negalima būtų tampyti už virvučių. O taip atsitikti gali tik tada, kai nėra pasirinkimo.
–Rusai neseniai pasiūlė tiekti elektrą tuo laikotarpiu, kol Lietuva po atominės elektrinės veikiančio bloko uždarymo turės mažai elektros energijos. Ką tai reiškia?
–Nesu Rusijos specialistas, bet numanau, kad energetikos sektorius Rusijoje dar nėra visiškai politizuotas. Iš esmės Rusijoje yra dviejų tipų struktūros – vienos į energetiką žiūri kaip į politinį įrankį, kitos – kaip į ekonominį. Ekonomine prasme toks pasiūlymas yra labai logiškas. Rusijos pusė gauna gerus pelnus, kita pusė suinteresuota pirkti, nes Lietuvai tai būtų šiek tiek pigiau negu pasigaminti patiems. Ar Rusijos pusė, ta, kuri remiasi ekonomine logika, išlaikys nepriklausomybę nuo tos, kuri vadovaujasi politine logika, sunku pasakyti. Būtų smagu, kad šie pasiūlymai taptų realybe. Taip įvyks tik tuo atveju, jeigu Lietuva bet kuriuo atveju turės galimybę pirkti iš kitų arba pasigaminti pati.
–Koks elektros tilto per Lenkiją idėjos likimas?
–Kaip man žinoma, kol kas yra tik politiniai sprendimai. Kalbama, jeigu politinė krizė Lenkijoje nesugriaus priimtų nuostatų, tiltas turėtų būti baigtas iki naujos atominės elektrinės pastatymo, o gal net šiek tiek anksčiau. Lenkijos pusė ilgą laiką nebuvo šio projekto entuziastė, nes jis buvo kur kas naudingesnis Lietuvai, kuri turėjo pigios elektros energijos perteklių ir ieškojo jai kitų rinkų. Dabar situacija iš esmės pasikeitė.
Lenkai po 2020 m. rengiasi statyti ir savo atominę elektrinę. Jie mūsų projekte įgauna patirties. Pasikeičia jų energetinio sektoriaus ir anglies dvideginio emisijos struktūra. Juolab jie puikiai supranta, kad energija gali tekėti ir iš Lietuvos, ir priešinga kryptimi. Tiltas leistų Lenkijos elektrinėms, kūrenamoms anglimi, tiekti elektrą į Lietuvą. Kuo daugiau galimybių turėsim gauti elektros, tuo elektra bus pigesnė. Šiuo metu mūsų interesai sutampa.
Be to, lenkai supranta, kad kai kartu pradeda veikti Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ( tai jau beveik 50 mln. gyventojų regionas, kuris vienoje pusėje ribojasi su Suomija, kitoje – su Vokietija) ir atsiranda jungtis su Švedija, tuomet ir susikuria energetinis žiedas aplink nemažą dalį Baltijos jūros, kuris gali pradėti gyvuoti pakankamai savarankiškai. Tos šalys tampa reikšmingos elektros energijos rinkoje, kaip šiandien Lenkija yra pakankamai svarbi naftos energetikos rinkoje. Turėdami savo vamzdynus, savo perdirbimo įmones Lenkijoje, Lietuvoje ir Čekijoje, lenkai tampa pakankamai reikšmingi ES energetikoje. Jie mato perspektyvą. Todėl ir mums reikia turėtų stiprų nacionalinį žaidėją, kad jis galėtų žaisti toje pačioje lygoje, nors ir nebūdamas čempionu. Šiandien mūsų išskaidytos įmonės yra mažesnės už Lenkijos įmones gal net 15 kartų.
–Švedai ir ukrainiečiai siunčia užuominas, kad nori su mumis bendradarbiauti. Kuo mums tai naudinga?
–Visi mąsto labai panašiomis kategorijomis, nes mato, kad kuriasi darinys, pakankamai didelis ir įdomus ir geriau jame turėti savo intereso dalį, negu jausti, kad tai yra tavo konkurentas. Švedai nori apsirūpinti elektros energija. Jie net galvoja, kaip susitarti su suomiais, kad Suomijoje būtų statoma branduolinė jėgainė, nes švedai referendumu yra priėmę sprendimą dėl branduolinės energetikos nevystymo. Reikia nepamiršti, kad Lietuva turi visą kompleksą įrenginių, kurie nepigiai kainuoja –hidroakumuliacinę, šiluminę ir gal turėsim branduolinę jėgainę, taip pat gerai paruoštų specialistų, latviai turi daug hidroenergijos, lenkai - anglies, o estai skalūno. Kuriasi darinys, kuris jau gali gyvuoti. Švedams jis įdomus.
Ukrainiečiams, be abejo, alternatyva irgi reikalinga. Jie turi spręsti – ar jiems eiti į Europą, ar į priešingą pusę. Kartu su Rusija jie sudaro 200 mln. Gyventojų regioną, o kartu su šiuo dariniu –apie 100 mln. Tai daugiau negu Vokietija ir labai panašu į Rusiją. Tai jėga, su kuria negalima nesiskaityti. Žaidimas yra geopolitinio lygmens. Tai nėra vien mūsų norai ar nenorai.
–Dar asmeniškas klausimas: kartais Jums prikišama esą Jūs Kauno elektrinę atidavėte rusams. Malonėkite paaiškinti, kur čia šuo pakastas.
–Kai kalbama apie šiandieninę energetinę situaciją, beveik visada sakoma: na, ką Garbaravičius gali kalbėti apie "Gazpromą, jeigu jis "Gazpromui" pardavė Kauno elektrinę. Žinoma, kad tai nonsensas. Visi sprendimai buvo priimti miesto taryboje, o TS Kaune tuo metu buvo opozicijoje. Tiesiog pasiūlyti sprendimai buvo tokie akivaizdžiai teisingi, kad sulaukė (jei gerai atsimenu) vienbalsio palaikymo.
Deja, daug kas pamiršo, kad: 1997 m., suskaldžius "Lietuvos energiją" ir įkūrus "Kauno energiją" jai buvo įduotas 100 mln. Lt skolų „kraitis“. Kai aš tapau miesto Tarybos nariu, tuo metu "Kauno energiją", turinčią 130 mln. Lt įstatinį kapitalą, jau slėgė 270 mln. Lt skolų. Didžioji dalis tų skolų buvo dujininkams ir įmonė buvo beveik visiškai bankrutavusi. Klausimas buvo tik, kada per antstolius, per bankroto procedūrą viską – tiek generuojančius šaltinius, tiek visą vamzdynų ūkį, kuris tiekia šilumą beveik 80 procentų miesto gyventojų – pasiims didieji kreditoriai, tai reiškia – dujininkai. Sunkiai, skausmingai pavyko pusę šitos įmonės išgelbėti. Pardavus elektrinę buvo grąžintos didžiosios skolos ir šilumos tinklai liko savivaldybės nuosavybe.
Dar prieš tą procesą, kai "Watenfall" galvojo apie atėjimą į Kauną, jų planuojamas tarifas buvo 15 ct. už šilumos kilovatvalandę. Mums pavyko pasiekti, kad šilumos kaina Kaune, nepaisant dujų brangimo, nedidėtų ir šiemet ji buvo žemiausia Lietuvoje (11,98 ct.). Daug laimėjo žmonės, miestas išsaugojo lemiamą įtaką šilumos ūkiui. Procesas buvo skausmingas, tai galima sulyginti su galūnės amputacija: arba tu netenki tos galūnės, tačiau lieki gyvas ir gali veikti; arba tavęs laukia letalinė baigtis.
Sprendimai buvo sudėtingi ir žinau, kad visą laiką už juos būsiu nepagrįstai kaltinamas, tačiau būtent tada iš dujininkų nagų išplėšėme pusę "Kauno energijos". Pusės, deja, mums išgelbėti nebepavyko.
Na, o visi kiti „kaltinimai“ tėra tik insinuacijos ir etikečių lipdymas, naudingas ne tik tiems patiems „dujininkams“, bet ir rinkimų maratone besistumdantiems politikieriams.
Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė
"XXI amžius", "Atodangos"
