Jeigu Lietuva, prasidėjus finansų krizei, būtų turėjusi eurą, Andriaus Kubiliaus Vyriausybei nebūtų tekę griebtis tų skaudžių priemonių, dėl kurių Vyriausybė šiuo metu yra kalama prie kryžiaus.
Prieš dvejus metus Lietuvai iki euro įsivedimo trūko itin nedaug, tačiau kraštas tapo ne visiems vienodai griežtų konvergencijos kriterijų auka. Kitaip sakant, Lietuva tapo Europos politinio žaidimo auka.
Ne visiems griežti kriterijai
Jei pažvelgtume į euro istoriją, pamatytume, kad praėjusio amžiaus pabaigoje tokie griežti reikalavimai kitoms valstybėms nebuvo taikomi. Konvergencijos kriterijų tikslas - išvengti euro destabilizacijos, kuri kiltų jį leidus įsivesti tam ekonomiškai nepasirengusiems kraštams.
Todėl norinčios euro šalys privalo atitikti penkis reikalavimus:
* jų infliacija negali būti daugiau kaip 1,5 procentinio punkto didesnė už trijų ES valstybių narių, kurių kainos yra stabiliausios, infliacijos vidurkį;
* Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) ilgalaikės palūkanų normos negali būti daugiau kaip 2 procentiniais punktais didesnės už trijų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių, kuriose žemiausias infliacijos lygis, VVP ilgalaikių palūkanų normų vidurkį;
* šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų svyravimo ribų euro atžvilgiu;
* valdžios sektoriaus skola - mažesnė nei 60 proc. šalies BVP;
* biudžeto deficitas - mažesnis nei 3 proc. šalies BPV.
Lietuvai buvo uždrausta įsivesti eurą, nors jos infliacijos rodiklis lemiamu momentu buvo tik 0,1 proc. didesnis, nei nustatyta pirmuoju reikalavimo punktu, o visi kiti reikalavimai buvo patenkinti.
Infliacija šoko į viršų
Konvergencijos kriterijai buvo nustatyti dešimtojo dešimtmečio pradžioje, dar prieš sukuriant eurą. Tai reiškia, kad visos euro zonos narės turėjo juos atitikti, kai 1999 metais buvo pradėtas naudoti euras. Likus metams iki įsiliejimo į euro zoną, visos naująją valiutą įsivedusios šalys infliacijos kriterijų atitiko, tačiau paleidus eurą į apyvartą kelių narių infliacijos rodikliai šoktelėjo į viršų. Tai kelia abejonių dėl kriterijų naudingumo - negarantuojama, kad infliacija įsiliejus į euro zoną išliks tokia pat maža.
Italija tuo metu visiškai neatitiko trečiojo kriterijaus, nes dvejus metus nedalyvavo valiutų kurso mechanizme.
Tuo metu Lietuva jame veikia daugiau nei penkerius metus, tačiau vis tiek ji turi atlaikyti rimtą spaudimą dėl pranašaujamo valiutos devalvavimo.
Septynių iš dvylikos pirmųjų eurą įsivedusių kraštų valstybinio sektoriaus skolos viršijo 60 proc. BVP. Austrijoje, Vokietijoje, ir Graikijoje valstybės skola augo dar prieš įsiliejant į euro zoną. Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2008 metais šių šalių valstybinio sektoriaus skola atitinkamai buvo 62,6, 64,8 ir 100,8 procento.
Prieš įsivedant eurą Belgijos, Italijos, Olandijos ir Ispanijos skolos mažėjo, tačiau tik nežymiai. Praėjusiais metais jos buvo skolingos atitinkamai 92,2, 113, 54,4 ir 44,2 proc. savo BVP.
Į šiuos skaičiavimus neįtrauktos ekonomikos skatinimo priemonės, kurios dar labiau padidino skolas.
Manipuliuojama rodikliais
Lietuvos Vyriausybė negali sau leisti naudotis tokiomis programomis, ji priversta ieškoti skausmingesnių būdų, kaip kovoti su sunkmečiu - didinti mokesčius ir karpyti biudžetą.
Žvelgiant tik į statistinius biudžeto deficito duomenis, situacija atrodo šiek tiek geresnė. Tik Graikija ir Ispanija, prieš įsiliedamos į euro zoną, viršijo 3 proc. deficito nuo BVP ribą.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad kelių šalių vyriausybės manipuliavo pateikdamos duomenis. Gudriai vesdamos apskaitą, Belgija, Prancūzija ir Italija sugebėjo atitikti biudžeto deficito kriterijų.
Tuo metu Lietuva, norėdama turėti eurą, privalo griežtai atitikti 3 proc. kriterijų, o krizės metu tai padaryti itin sudėtinga.
Įsivedusios eurą, šalys pagrindė reikalavimus, todėl buvo įvestas stabilumo ir augimo paktas. Anot jo, euro zonos narių valdžios sektoriaus skola privalo būti mažesnė nei 60 proc. šalies BVP, o biudžeto deficitas - mažesnis nei 3 procentai.
Pakte numatomos sankcijos už reikalavimų nesilaikymą, tačiau 2004 metais Prancūzija ir Vokietija trejus metus iš eilės jų nevykdė, bet sankcijų nesulaukė.
Nesugeba atremti spaudimo
Galima daryti išvadą, kad konvergencijos kriterijus taikomas arbitriškai. Europos centrinis bankas (ECB) taiko dvejopus standartus - senosioms narėms reikalavimai yra mažesni, o naujosioms - nuolat griežtinami.
Didžioji dalis dabartinių euro zonos narių nusistačiusios prieš tai, kad prie jų prisidėtų kelios šalys iš Vidurio ir Rytų Europos. ECB ne visada toks nepriklausomas, kaip mėginama parodyti, nes jis nesugebėjo atremti politinio spaudimo dėl Lietuvos.
Lietuvai dabar sektųsi geriau, jei ji nebūtų tapusi Europos politinių žaidimų auka ir euras būtų įvestas prieš dvejus metus. A.Kubiliui nebūtų reikėję imtis tokių nepopuliarių priemonių, nekiltų baimės dėl devalvacijos, nereikėtų taip griežtai karpyti valstybės išlaidų ir didinti mokesčių.
Thomas E.H.NOTTEN
Dosjė
Thomas E.H.Notten baigė Europos studijas Mastrichto universitete bei tarptautinio verslo ir ekonomikos magistro studijas Vilniaus universitete.
Profesoriaus Jono Čičinsko vadovaujamas parašė magistro darbą "Ekonominės ir pinigų sąjungos plėtra į Rytus ir optimalių valiutos zonų teorija".
Jis yra Vilniaus universiteto lekt. dr. Vincento Giedraičio mokslinis bendradarbis.
