Pasivaikščioję prisėdome atsigerti kavos. Kosta Rika pirmoji iš Centrinės Amerikos šalių pradėjo auginti kavamedžius, todėl daugiau kaip šimtą metų įvairių rūšių bei skonio kavos pupelės yra pagrindinė šios šalies eksporto prekė.
Kava iš tikrųjų labai gardi, tik ruošiama ji toli gražu ne itališkais aparatais, prie kurių mes įpratę, o garinama per filtrą. Žvelgdama į priešais mane sėdinčią šviesiaplaukę lietuvaitę, pratęsiau tą pačią grožio temą.
Įdomu, kaip vietiniai vertina jūsų, lietuvės, kitoniškumą?
Lietuvės iš tiesų yra aukštos, gražios, net aš, būdama vidutinio ūgio, tarp neaukštų vietinių žmonių, kitaip nei Lietuvoje, nesijaučiu maža. Kostarikiečiai, žinoma, atskiria, kad esu ne vietinė, klausia, iš kur. Kai sakau „Lithuania“, susižavėję atsako: „Oho!“, tarsi puikiai žinotų, kur yra ta šalis.
Bet vėliau paaiškėja, kad nieko nėra apie ją girdėję. Ar jaučiu vietinių vyriškių dėmesį? Jaučiu, bet jis nėra įkyrus, ne taip, kaip, pavyzdžiui, Turkijoje. Žinoma, jiems nesunku užkalbinti, pasakyti komplimentą, tačiau tą jie daro natūraliai – iš šeimos atėjęs tas meilės, šilumos rodymas.
Vaikinas greitai gali pasakyti: „Mano meile“, bet tai nereiškia, kad jis tave myli. Kostarikiečių meilės sąvoka kitokia, gal daugiau aprėpianti… Lietuviai santūresni, jie linkę nesimėtyti tokiais žodžiais. Matyt, todėl apie mus pietiečiai sako esą esame šaltos, nemeilios.
Kaip jūs atsidūrėte šioje spalvų sklidinoje šalyje? Dauguma užsienio lietuvių yra meilės emigrantės, o jūs?
Aš esu darbo emigrantė. Dirbdama Lietuvoje gavau pasiūlymą bent kelerius metus padirbėti Kosta Rikoje. Aišku, sutikau ir susikroviau lagaminą. Apie šią šalį buvau prisiklausiusi visokių legendų, norėjau ją geriau pažinti. Ir iš tiesų čia amžina švelni vasara, kurią gaivina lietūs, kalnai užstoja vėjus ir drauge su miškais (daugiau nei 27 proc. šalies teritorijos užima nacionaliniai parkai ir draustiniai) kuria puikų mikroklimatą.
Be to, Kosta Riką iš vienos pusės skalauja Ramusis vandenynas, o iš kitos – Karibų jūra. Žinoma, kai kuriuos žmones gali atgrasyti tai (manęs šis faktas neišgąsdino), kad ši Centrinės Amerikos šalis yra seismiškai aktyvioje zonoje, dėl kelių veikiančių ugnikalnių žemė čia dreba nuolatos (aukščiausias šalies ugnikalnis – Irazu – 3 431 m). Kaip tik šiuo metu neleidžiama priartėti prie vieno iš gražiausių vulkanų – Poas. Deja, jis kelia pavojų.
Atvykusi radote dar vieną lietuvaitę, Deimantę, jau dirbančią Kosta Rikoje?
Iš tiesų radau dvi lietuves – Deimantę ir Giedrę, jos čia gyvena ilgiau už mane, gal apie ketverius metus, visų mūsų istorijos skirtingos. Aš, kaip minėjau, panorau padirbėti ir geriau susipažinti su šia šalimi, Giedrė yra meilės emigrantė, Deimantė, čia surado tobulas Ramiojo vandenyno bangas, ji skrajoja banglente.
Kokį pirmą įspūdį padarė ši tolima ir nepažįstama šalis?
Tik atvykusi ėmiau mokytis ispanų kalbos. Pastebėjau, kad vienintelis dalykas, kurį jie daro greitai, tai greitai kalba, jau vien dėl to vietinius sunku suprasti.
Visa kita čia vyksta labai lėtai – nuėjusi į kokį nors banką su reikalais pusę dienos gali pralaukti. Tarnautojai neskuba – jie šnekasi tarpusavyje arba telefonu, lėtai dėlioja popierius, ilgai tariasi su klientu. Jiems darbe svarbiausia – bendravimas. Iš pradžių planuodavau: šiandien padarysiu tą ir tą, o paskui lioviausi planuoti. Svarbu sutvarkyti bent vieną reikalą per dieną, ne daugiau, nes visur užtrunki dvigubai ilgiau negu, pavyzdžiui, Lietuvoje.
Kokie vietinių bruožai jums gražiausi?
Jie „atsipūtę“, bet draugiški. Jei kas nors atsitinka kelyje, visada atsiras į pagalbą atskubančių žmonių. Žinoma, gali sutikti ir kokį nors susiraukusį policininką arba kuo nors nepatenkintą tarnautoją, bet jei gatvėje ko nors paklausi – visada mielai atsakys, padės.
Vasario mėnesį Kosta Rikoje viešėjo tėvai, brolis, mes daug keliavome… Bevykstant vulkano link nusėdo mano mašinos akumuliatorius, puolėme ieškoti žmonių, kurie turėtų reikalingas žnyples jam pakrauti. Vienas, paklaustas, ar jų neturi, po kelių minučių atėjo su draugu, kuris turėjo reikiamą priemonę.
Esame patyrę, kad, paklausus kelio ar kokios nors vietovės, vienas pasako: „Čia pat toji aikštė“, o kitas nurodo visai į priešingą pusę. Ar gali būti, kad tyčia klaidina?
Ne, tikrai specialiai neklaidina. Tiesiog kai nežino, jiems sunku būna tai pripažinti ir pasakyti ne, todėl jie visada sako taip. Patyriau, kad, pasakę taip, vėliau pradeda išsisukinėti. Bet ne iš blogos valios. Jei aš su draugais susitariu susitikti, tarkime, už dviejų savaičių, man to priminti nereikia, aš ateisiu, ir ateisiu nepavėlavusi, o jiems, jei susitarta, dar nieko nereiškia. Dažnai tenka priminti apie tą susitikimą, jei neprimeni, atsiranda daugybė kitų reikalų, planų, o jie tiesiog delsia ištarti ne… Be to, vėluoti 10–15 minučių čia yra norma.
Ar draugystė iki tikros meilės neišsivystė, ar dar nesutikote čia savo žmogaus?
Nesutikau, o ir nelabai ieškojau. Aplinkiniai tikrai maloniai bendrauja, na, kaip su turistu. Tas bendravimas, pagalba – trumpalaikis reiškinys. Kai tu čia gyveni ilgai, pažįstamų ratas susitraukia, žmonės atsisijoja. Natūralu – visi turi savo šeimas, savo rutiną, į savo namų erdvę tavęs neįleidžia, gilesnę draugystę taip pat sunku užmegzti. Todėl mano draugai – Giedrė su Deimante ir amerikiečiai, kanadiečiai (jų čia yra daug), norvegai, su kuriais susitikau ispanų kalbos mokykloje. Turiu keletą draugų kostarikiečių, bet nedaug.
Kaip leidžiate laisvas dienas, savaitgalius?
Mano tikslas – pažinti šią šalį, todėl beveik kiekvieną savaitgalį pasikviečiu draugų ir visi lekiame į centrinį slėnį, prie jūros ar į kalnus. Dažniausiai kartu su manimi keliauja draugai senjorai iš JAV, jie visada turi laiko. Pasivaikštome po miškus, pasimaudome, pakrykštaujame po kriokliais, kuriame nors nacionaliniame parke pasiklausome retų paukščių, sutinkame ir laisvėje gyvenančių gyvūnų – iguanų, beždžionėlių. O kokia čia gausa drugelių, varlyčių… Jų gali pamatyti įvairiausių rūšių bei spalvų – net iki vėžlio dydžio. Vengiame tik mažos oranžinės varlytės: ši ryškiaspalvė yra nuodinga.
Kokia socialinė Kosta Rikos situacija? Kodėl amerikiečiai pasirenka šią šalį leisti senatvę?
Aš klausiau savo draugų – amerikiečių poros, kodėl jie nusprendė praleisti senatvę šioje gana brangioje šalyje. Pasirodo, dėl sveikatos apsaugos, nes Šiaurės Amerikoje medicinos paslaugos labai brangios. Žmonės vos ne namus parduoda, kad galėtų pasirūpinti savo sveikata. O čia atvykę jie gauna laikiną leidimą gyventi su pensininko statusu ir jį lydinčia sveikatos apsauga. Pasak jų, bent jau kol Trumpas bus prezidentu, jie pagyvens čia.
Kaip jus veikia prasidėjęs lietaus sezonas, kuris Kosta Rikoje reiškia žiemą?
Kolegoms sakau, kad čia ne lietaus sezonas, nes lyja vos ne pagal grafiką – rytas visada saulėtas, puikus, tik po pietų palyja porą valandų. Praėjusiais metais tik kelias dienas lijo ištisai. O po lietaus gaivu, gera. Kai rudenį kolegoms pasakiau, kad Lietuvoje prasidėjo šildymo sezonas, jie paklausė: „O kas tai yra?“ Žinoma, tiek, kiek mums kainuoja šildymas, čia kainuoja elektra (tiksliau – kondicionierius). Bet vėsindami patalpas jie truputį persistengia: lauke karšta, o viduj toks šaltis… Kai atvykau, iškart užpuolė sloga, pradėjo skaudėti gerklė.
Kaip šeima įvertino šį jūsų pasirinkimą?
Tėvams, žinoma, buvo šioks toks stresas, nes gana tolimas atstumas mus skiria, be to, dėl laiko skirtumo sunku palaikyti nuolatinį ryšį. Man prasideda diena, o pas juos vakaras, ir atvirkščiai… Jei rytais einu į ispanų kalbos kursus, negaliu paskambinti. Laimė, jie visą vasarį čia praleido. Patiko, nors ir buvo karšta. Visur apsilankėme – ir prie Ramiojo vandenyno, ir prie Karibų jūros, ir prie vulkanų. Tėtis net pažvejojo (jo pagautų žuvų užteko net porai vakarienių).
Įgysite gražios patirties, bet be Vilniaus turbūt nenurimsite, grįšite?
Labai ilgiuosi Lietuvos, Vilniaus, artimųjų. Man labai trūksta šeimos, giminių, draugų. Kai pamatau ką nors gražaus, iškart pamąstau: kaip būtų gera tuo grožiu pasidalyti su savais… Tėvai mane jau aplankė, dabar draugės laukiu. Suprantu, kelionė nepigi, pagaliau, reikia rasti jai laiko. Daugelį dar ir karščiai gąsdina. Man čia taip pat ganėtinai karšta. Lietuvoje aš lauko tenisą dažnai žaidžiau, o čia per karšta lakstyti, išsenku, tad žaidžiu retokai. Smagiausia čia pakeliauti, pasigrožėti šalies įvairove ir pramokti ispanų kalbos.
Faktai:
Kosta Rikoje gyvena apie 5 mln. žmonių. Branduolį sudaro balti žmonės – daugiausia XVI–XVII a. išeivių ispanų palikuonys, gyvenantys miestuose. Apie 10–12 proc. gyventojų yra metisai, kultūros požiūriu artimi baltiesiems. Jų daugiausia gyvena Ramiojo vandenyno pakrantėje. Juodaodžiai ir mulatai – į Karibus atvežtų vergų palikuonys – gyvena Karibų jūros pakrantėje. Dauguma kostarikiečių užimti žemės ūkio darbais – augina kavą, bananus, cukranendres. Anksčiau čia gyvenusios indėnų gentys (gausiausia – čorotegų) vertėsi medžiokle, žvejyba, kariavo, o moterys prižiūrėjo namus ir vaikus. Dabar šalyje gyvena vos vienas procentas vietinės kilmės gyventojų palikuonių. Kosta Rikos socialinio aprūpinimo sistema – tobuliausia Centrinėje Amerikoje. Sveikatos apsaugai valstybė skiria 25 proc. biudžeto (tai turi reikšmės gyvenimo trukmei, ji ilgiausia Centrinėje Amerikoje – 76 metai). Mokslas iki 15 metų nemokamas. Ekonomikos augimą užtikrina pažangi mokesčių sistema – progresiniai mokesčiai, nedideli PVM tarifai (knygoms ir vaistams taikomas tik 1 proc. PVM). Šalyje klesti žemės ūkis (auginami ir eksportuojami bananai, ananasai, kava, kakava, ryžiai) bei moderni pramonė (elektronika, medicininė įranga, maisto pramonė). Į Kosta Riką noriai įsilieja užsienio kapitalas. Pažangai didelės reikšmės turėjo XX a. viduryje panaikinta kariuomenė, tai leido šaliai gyventi ramesnį, negu kaimyninės šalys, gyvenimą. Neseniai rinkimus laimėjo ir tapo pačiu jauniausiu prezidentu pasaulio istorijoje 38 metų buvęs žurnalistas ir roko atlikėjas Carlosas Alvaradas.
