Lietuvą užsienio žiniasklaida pastaruoju metu mini ne tik kaip nusikaltėlių gimtinę, bet ir kaip sėkmingai nusikaltėlius iš kitų valstybių išaiškinančią ir teisingumą deramai vykdančią šalį. Tiesa, turinčią labai prastus kalėjimus, bet gražias advokates.
Didžiosios Britanijos žiniasklaidą Lietuva itin sudomino 2008 metais, kai Vilniuje buvo sulaikytas airis Maiklas Kembelas (39 m.), atvykęs įsigyti ginklų, reikalingų teroristinei grupuotei, pasivadinusiai „Tikrąja Airijos respublikonų armija“ („Real IRA“). Atidžiai visą M. Kembelo teismo procesą sekę Anglijos žurnalistai prieš keletą dienų tiesiog užplūdo Vilniaus apygardos teismą, kuriame M. Kembelui buvo skelbiamas nuosprendis už teroristinės grupuotės rėmimą ir bandymą organizuoti ginklų kontrabandą. 12 metų bausmę, kuri paskirta M. Kembelui, „pelnyta ir teisinga“ vadino ne tik žiniasklaida, bet ir Airijos bei Anglijos komentatoriai, savo nuomonę reiškę po internete išspausdintais straipsniais. Tiesa, taip buvo ne visada – sulaikius M. Kembelą, kliuvo Lukiškių kalėjimui, kuriame jis buvo laikomas, o Lietuva išvadinta „valstybe, kurioje žmogaus teisių beveik nėra“.
Užsimaskavęs agentas
Su „Tikrąja Airijos respublikonų armija“ siejamas airis M. Kembelas į Lietuvą buvo atsiųstas šios grupuotės viršūnių sprendimu. Čia jis turėjo įsigyti sprogmenų, granatsvaidžių, detonatorių ir šautuvų. Kaip teigia Didžiosios Britanijos dienraštis „Mirror“, grupuotė tikėjosi, kad Lietuva taps nuolatine ginklų tiekėja, mat keliai, kuriuos „Tikroji Airijos respublikonų armija“ buvo pramynusi į Libiją tam, kad į Airiją parsigabentų ginklų, buvo uždaryti.
Su „pirkinių rašteliu“ į Lietuvą atvykęs M. Kembelas pateko tiesiai į Valstybės saugumo departamento agentų gudriai paspęstus spąstus.
Tiesa, į šiuos spąstus M. Kembelą atviliojo britų žvalgybos ir saugumo tarnyba MI5 – tai jos užverbuotas verslininkas įtikinamai suvaidino ginklų prekeivius Lietuvoje gerai pažįstantį nusikaltėlį. Robertu Džardinu pavadintas su Airija nieko bendra neturintis verslininkas šiai „itin sudėtingai ir rizikingai“ operacijai, anot britų žiniasklaidos, buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Jis vertėsi baldų prekyba, bet į teisėsaugos akiratį buvo pakliuvęs dėl cigarečių kontrabandos iš Lietuvos. Britų saugumo tarnyba už šią operaciją R. Džardinui dosniai atsilygino (suma yra įslaptinta, kaip ir dauguma kitų operacijos duomenų), tik kažin ar pinigai atpirks patirtą įtampą, atsidūrus „priešo teritorijoje“.
Pats R. Džardinas pareigūnams prisipažino, jog buvo akimirkų, kai manė, kad bus nužudytas. Susitikti su „Tikrosios Airijos respublikonų armijos“, kuri skelbiasi siekianti suvienyti Airijos Respubliką ir Jungtinei Karalystei priklausančią Šiaurės Airiją, nariais jam teko vykti keletu skirtingų automobilių, o viename iš jų ant grindų buvo padėta plastiko plėvelės ir kastuvas. Vis dėlto R. Džardinui pavyko išvengti mirties, o pati teroristų organizacija iki pat operacijos pabaigos nesužinojo, jog iš lietuvio „Tomo“ padėti įsigyti ginklų pažadėjęs R. Džardinas – saugumo infiltruotas agentas.
Atvyko bombų
Iš pradžių derybos dėl ginklų įsigijimo iš Lietuvos vyko vangiai. Reikalai pajudėjo, kai R. Džardinas pareiškė, jog grupuotės neapsisprendimas kenkiąs jo santykiams „su geru draugu lietuviu Tomu“ ir jis nebenorintis tarpininkauti. Tada „Tikroji Airijos respublikonų armija“ sureagavo žaibiškai – į Lietuvą su reikalingų ginklų sąrašu buvo išsiųstas grupuotės lyderio Liamo Kembelo brolis M. Kembelas, 2003 metais Olandijoje teistas už 327 000 eurų akcizo mokesčio „nusukimą“ ir cigarečių kontrabandą.
Susitikęs su ginklų prekeiviais apsimetusiais Lietuvos saugumo darbuotojais, M. Kembelas nė neslėpė, jog ginklai bus naudojami kovai su britais – dargi pasitikslino, ar su granatsvaidžiu bus lengva „šaudyti per valstybės sieną“. Jis pasisakė agentams, kurie tuos pokalbius filmavo ir įrašinėjo, priklausantis „Tikrajai Airijos respublikonų armijai“. Vėliau teisme jis tikino, jog save tai grupuotei priskyręs tik tam, kad padarytų įspūdį lietuviams „ginklų prekeiviams“ – Tomui bei dar vienam Saugumo departamento agentui, kurį airiai vadino tiesiog Rembo.
Šiaip ar taip, teisėsauga turėjo pakankamai įrodymų, kad M. Kembelas atsidurtų Lukiškėse – buvo įrašyti jo pokalbiai, išsaugotas „pirkinių sąrašas“ su ginklų pavadinimais, nufilmuoti jam surengti ginklų išbandymai (juose dalyvavo net treniruoti Lietuvos armijos kariai, taip pat apsimetę ginklų prekeiviais), galiausiai nufilmuota, kaip M. Kembelas užsimaskavusiems agentams už ginklus sumoka 6000 eurų.
Parazitai Lukiškėse
Į Lukiškių izoliatorių uždaryto M. Kembelo sveikata pablogėjo, o tautiečio teroristo būkle susirūpinę airiai ėmė rengti protestus ir reikalauti jį išvaduoti. Internete išplatintame kreipimesi, kuriuo visuomenė raginta prisidėti prie M. Kembelo „sugrąžinimo namo“, buvo skelbiama, jog greičiausiai M. Kembelas esąs užsikrėtęs maliarija, o kalėjimo sąlygos esančios tokios baisios, kad jis „bet kurią akimirką“ galintis numirti. „Lietuvos kalėjimai gerai žinomi dėl baisaus elgesio su kaliniais. Lietuva užėmė svarbų vaidmenį Gvantanamo belaisvių kalinime ir kankinime“, – buvo rašoma kreipimesi.
Aplankyti kalinčio M. Kembelo ir įsitikinti, ar tikrai baisiomis sąlygomis jis gyvena, į Lietuvą buvo atvykęs ir profesorius Rodas Morganas. Anot jo, Lukiškių kalėjime „vyrauja baisi netvarka, knibžda kenkėjų ir nėra elementarių sanitarinių sąlygų“. Šiaip ar taip, M. Kembelas laukti teismo liko Lukiškėse.
Šių metų pradžioje portale „Baltic Review“ savo pasipiktinimą dėl sąlygų, kuriomis M. Kembelas kalintas, pareiškė jo advokatas Piteris Koriganas: „Jį aplankęs aš buvau šokiruotas. Jis kali mažutėje kameroje su dar 6 kaliniais. Tualetas, kurį jie visi naudoja, tėra skylė grindyse. [...] Nėra jokio mankštai skirto kiemo, o nuo pat suėmimo M. Kembelui buvo draudžiama bendrauti su šeima ir draugais – niekur pasaulyje tai negirdėta!“ – piktinosi advokatas. P. Koriganas žurnalistams taip pat pasakojo, jog M. Kembelas netekęs daug svorio, mat tris kartus per dieną esąs maitinamas „žalia žuvimi“. „Aš esu lankęsis Belmaršo kalėjime, kur kameros yra tarsi betoniniai karstai, tačiau ten, palyginti su Lukiškėmis, tikra poilsiavietė“, – sakė P. Koriganas.
Patiko advokatė
Vis dėlto „nežmoniškas“ sąlygas ištvėręs M. Kembelas liko gyvas ir išgirdo nuosprendį, o britų teisėsauga nuoširdžiai dėkojo Lietuvai už puikų bendradarbiavimą. „Ši itin daug laiko ir pastangų pareikalavusi operacija yra puikus pavyzdys, ko galima pasiekti glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis. Lietuvos pareigūnai iš tiesų pademonstravo puikius rezultatus“, – sakė britų saugumo atstovai.
Kaip teigia dienraštis „Telegraph“, gautąją bausmę M. Kembelas atliks ankštoje kameroje su dar trimis kaliniais. „Nuosprendį jis greičiausiai apskųs, tačiau lėta teisingumo sistema Lietuvoje reiškia, jog skundas nebus pradėtas nagrinėti anksčiau kaip kitais metais“, – rašoma „Telegraph'o“ straipsnyje. Po tuo straipsniu pasipylę komentarai jau ne tokie griežti Lietuvai ir jos kalėjimams – dabar daugelis komentatorių labiausiai domisi M. Kembelo advokate Ingrida Botyriene. „Ar atkreipėte dėmesį į Kembelo advokatę? Pasirodo, Lietuvoje net teisininkės atrodo kaip modeliai“, – stebisi Nilano vardu pasivadinęs britas.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
