Specialiai portalo fightclub.lt skaitytojams – lietuvių kilmės amerikietės, Invicta FC kovotojos, 21 metų Rose Namajunas interviu.
– Apie tave sunku rasti informacijos internete. Skaitytojams bus įdomu, kaip tavo šeima pateko į JAV? Ar šeimoje kalbat lietuviškai?
– Mano šeima atvyko į Ameriką kaip emigrantai 1991 metais, prieš pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę. Su savo senelėmis lietuviškai kalbu telefonu, su savo šeima lietuviškai kalbu kiek galiu. Kai buvau maža, senelės padėjo auginti brolį, todėl taip įsiminiau pakankamai lietuviškai, kad susikalbėt.
– Ar dažnai apsilankai Lietuvoje?
– Šią savaitę Pat ir aš lankysim šeimą Lietuvoje!
– Didžiuojiesi, kad esi lietuvė?
– Aš labai didžiuojuosi savo kilme! Lietuva yra labai graži ir unikali šalis, pilna talentingų žmonių, apie ją turi žinoti kuo daugiau žmonių.
– Kas tave paskatino užsiimti kovos menais, o vėliau ir MMA? Kaip aplinkiniai, šeima reagavo į tavo pasirinkimą?
– Nuo vaikystės sportavau ir užsiiminėjau kovos menais, ir visada norėjau būti super herojum. Giminėje yra sportininkų, įskaitant mano senelį Algimantą Andriukonį, ilgametį Lietuvos imtynių čempioną.
– Ar vaikystėje nekilo dėl to (kovos menai) problemų? Ar prie tavęs tiesiog niekas nepristodavo? Kaip sekėsi mokykloje, ar nebuvai išdykusi? Turbūt dažnas klausimas, ar savo įgūdžius esi naudojusi, kad apsigintum ar apgintum kitus?
– Buvo žmonių paauglystėje, kurie ieškojo priekabių ir kovos menai labai padėdavo apsiginti. Kai buvau maža mergaitė, tapau kaimynystėje įvykusios žmogžudystės liudytoja ir tuo metu mano savigynos įgūdžiai padėjo pabėgti ir pranešt policijai.
– Kokia tavo dienotvarkė? Ar treniruotės, pasiruošimas varžyboms užima didelę laiko dalį? Ką veiki, kai nesitreniruoji?
– Paprastai treniruojuosi du kartus per dieną po dvi valandas. Kai kada turiu įsiklausyti į savo kūną ir treniruotis daugiau ar mažiau, priklausomai, kaip jaučiuosi. Likusią dienos dalį būnu tokia pavargusi nuo treniruočių, kad noriu tik poilsio! Kai neturiu kovų, džiaugiuosi būdama gamtoje, groju pianinu.
– Iš kur pravardė Thug (Galvažudė)?
– Mano draugai, su kuriais augau, praminė mane Thug Rose ne todėl, kad priklausiau kokiai nors gaujai ar kažkas panašaus, bet kad siekdavau sėkmės, nepaisant kovos. Esu palaiminta būdama kur esu, bet tai nebūtų nutikę be sunkaus darbo. Tai kova, kuri pavertė mane bebaime ir nekreipt dėmesio į tai, ką galvoja kiti.
– Draugauji su Pat Barry, (jis yra UFC kovotojas ir Rose treniruočių partneris). Su juo daug praleidi laiko. Ar nesipykstat? Ar sunku su juo treniruotis?
– Pat ir aš praėjome per daug ką. Jis man reiškia viską. Nežinau, ką daryčiau be jo. Be to, kad jis mane labai daug mokina kaip kovoti, jis su manimi visuose gyvenimo atvejuose.
– Kokie ateities planai?
– Noriu būti geriausia kovotoja („pound to pound“) pasaulyje. Kai pasieksiu šį tikslą, noriu keliauti, geriau pažinti Lietuvą ir galbūt vieną dieną įsigysiu ūkį ar namą. Taip pat norėčiau mokinti kovos menų, sukurti šeimą.
– Kaip jautiesi po paskutinės nesėkmės ir ar tai nesugniuždė tavęs kaip kovotojos?
– Nebuvau atsidavusi kovai visu 100 procentų. Buvau morališkai pavargusi nuo didelio skaičiaus kovų (šiemet tai buvo trečia Rose profesionali kova, autoriaus pastaba). Taip pat įtakos turėjo prieš tai rekordiškai greitai baigta kova rankos laužimu, dėl to buvau per daug savimi pasitikinti, žinojau, kad esu geresnė už priešininkę, galėsiu ją įveikti, net jei nesu 100 procentų atsidavusi kovai. Tai nėra mano charakterio bruožas, kad neatiduot save visą. Nors ir jaučiau, kad padariau viską, kad būčiau paskelbta nugalėtoja, turėjau baigti kovą. Aš turėjau pralaimėti, kad pabusti ir stengtis tapt dar geresne. To daugiau nepasikartos.
Virginijus Jakelaitis
