22-ejų graikui tai jau antrieji metai Lietuvoje, tačiau šįkart jie visai kitokie. Pernai Kėdainiuose šalia savęs jis turėjo brolį Georgiosą, šiuo metu atstovaujantį Atėnų „Panathinaikos“ ekipai, o situacijos nelengvina ir visą pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija.
„Šįkart esu vienas, bet komandos draugai man daug padėjo, – tinklalapiui LKL.lt sakė P. Kalaitzakis. – Lietuviai ir visi kiti buvo paslaugūs. Kėdainiai nėra didelis miestas, taigi nėra daug veiklos. Praleidi laiką su komandos draugais ir juos matai tiek aikštėje, tiek už jos ribų – tai padeda.“
Nors graikas pirmajame mače su naująja komanda nebuvo itin pastebimas, „Lietkabelis“ iškovojo kertinę pergalę kovoje prieš tiesioginius oponentus dėl aukštesnių pozicijų – Utenos „Juventus“. Po šio laimėjimo abi ekipos turi identišką rezultatą – 17 pergalių ir 8 pralaimėjimai. Visgi panevėžiečiai prieš Utenos ekipą laimėjo visus keturis iki šiol žaistus mačus, todėl tai jiems turėtų suteikti pasitikėjimo, žvelgiant į lemiamą sezono atkarpą.
„Taip, tai buvo esminė pergalė. Mes daug kalbėjome apie tas rungtynes per treniruotes, jose sunkiai dirbome. Eidami į rungtynes, žinojome, kad tai bus sunkus mačas – jei laimėsime, iškovosime svarbų tašką, kuris padės turnyrinėje lentelėje. Kitos rungtynės taip pat labai svarbios, kad galėtume pasiekti antrą ar trečią vietą, kas padėtų išvengti „Žalgirio“ pusfinalyje ir, tikiuosi, su jais susitikti tik finale“, – aršią kovą dėl pozicijų prieš atkrintamąsias pakomentavo krepšininkas.
Dvimetrinis puolėjas, lyginant su praėjusiu sezonu, šiemet Kėdainiuose pagerino kone visus statistinius rodiklius ir tapo dar didesne grėsme varžovams. P. Kalaitzakis vidutiniškai rinko po 13,6 taško, 4,5 atkovoto kamuolio, 2 rezultatyvius perdavimus ir 12,8 naudingumo balo per rungtynes.
Nors gali prireikti laiko, graikas sieks išlikti ne mažiau naudingas ir naujojoje savo karjeros stotelėje. Su naujai iškeptu „Lietkabelio“ krepšininku kalbėjosi LKL.lt.
– Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai su naująja komanda?
– Pirmieji įspūdžiai yra labai geri. Kaip žinote, „Lietkabelis“ yra Europos taurės komanda, todėl tai labai aukštas lygis. Visi krepšininkai – tiek lietuviai, tiek legionieriai – čia yra geri, jie yra kartu nuo pat sezono pradžios, labai artimi, geri komandos draugai. Mus treniruoja puikus treneris, viskas čia yra puiku. Komanda yra labai profesionali ir tai man labai patinka.
Kaip ir sakiau, atmosfera čia yra labai gera. Daug lietuvių žinau, nes esu čia jau beveik du metus. Žinau, kokie jie yra puikūs vyrukai. Jie mane sutiko šiltai ir nors čia esu dar mažiau nei savaitę, bet jaučiuosi gerai.
– Ar prieš atvykdamas į „Lietkabelį“ kalbėjote su treneriu Nenadu Čanaku? Ko jis reikalaus iš jūsų aikštėje?
– Neturėjome galimybės pasikalbėti anksčiau. Kalbėjome telefonu dieną prieš man čia atvykstant. Jis sakė man, jog žaisčiau komandai, atsineščiau energijos, o tada nutiks geri dalykai.
– Kai žaidėte „Nevėžyje-Optibet“, iš komandos niekas daug nesitikėjo. Dabar esate komandoje, kuri siekia patekti į „Betsafe-LKL“ finalą. Ar jums tai didelis skirtumas?
– Taip, tai yra didelis skirtumas, bet kaip profesionaliam žaidėjui, tau neturi rūpėti, kur žaidi, nes privalai turėti didelius tikslus. Kėdainiuose mano tikslas buvo laimėti kuo daugiau rungtynių. Dabar esu geresnėje komandoje, su didesniais lūkesčiais – mes norime žaisti finale ir laimėti medalius.
Paskutinį mėnesį du startinio penketo žaidėjai, Lipkevičius ir Normantas, patyrė traumas. Dabar Lipkevičius grįžo, bet aš čia dar tik savaitę, todėl sunku pasakyti, ką mums reikia gerinti. Mes treniruojamės labai sunkiai ir aš manau, kad tai atsipirks.
– Lietuvoje jau praleidote beveik dvejus metus, kaip galėtumėte apibūdinti čia vyraujančią krepšinio kultūrą ir kitas savo patirtis Lietuvoje?
– Šie du metai man yra labai svarbūs. Tai didelė dalis mano gyvenimo ir karjeros, nes čia atėjau labai jaunas ir nepatyręs. Žiūrėdamas atgal, galiu pasakyti, kad tai buvo geras sprendimas, nes čia subrendau, kaip žmogus ir žaidėjas. Gavau minučių ir tai buvo didelis žingsnis į priekį.
Lietuva yra krepšinio šalis, lietuviai myli krepšinį ir žino visus žaidėjus. Man patinka tokia krepšinio kultūra, jūs turite puikių žaidėjų ir didžiulių krepšinio legendų.
– Kiek radote panašumų tarp Graikijos ir Lietuvos ne tik krepšinio prasme?
– Kaip šalys, jos yra panašios – žmonės geri ir ten, ir ten. Kalbant apie krepšinį, taip pat nėra daug skirtumų, bet Graikijos lygoje yra kiek daugiau komandų, taigi neturi žaisti keturis kartus su visomis komandomis, tik du. Bet paties krepšinio skirtumų nėra daug.
– Pirmaisiais metais Lietuvoje buvote kartu su broliu, o šiemet viską dar apsunkina ir koronaviruso pandemija. Kiek sudėtingiau šiemet buvo atvykti vienam?
– Pandemija neleidžia užsiimti veiklomis, kurias įprastai mėgsti. Išeiti su komandos draugais išgerti kavos, pavakarieniauti lauke ir atsipalaiduoti, pailsėti nuo krepšinio. Tai yra skirtingi ir sunkesni metai, bet tuo pačiu metu, esu čia dėl krepšinio, todėl privalau koncentruotis į savo darbą. Liko dar keli mėnesiai iki sezono pabaigos, todėl reikia išlikti susikaupusiems ir tiesiog žaisti krepšinį.
– Kiek dažnai brolis šiemet seka jūsų žaidimą? Ką jis pasakė, kai sužinojo, kad žaisite „Lietkabelyje“?
– Jis seka visas mano rungtynes. Jis džiaugiasi dėl šio sprendimo ir mano, kad tai man išeis į naudą, taps didele karjeros dalimi. Jis dėl to buvo laimingas.
– Šį sezoną baigsite su „Lietkabeliu“, o kas toliau? Kur matote save? Jei komanda norėtų jus išlaikyti ir jei ji varžysis Europos turnyruose, ar tai padėtų jums apsispręsti?
– Mano asmeniniai tikslai, kol dar esu jaunas, yra sunkiai dirbti ir padėti komandai laimėti, įnešti į žaidimą energijos ir daryti tai, ko manęs prašo treneriai. Tikiuosi, kad tai padės pasiekti pergalių.
Visai norėčiau to (likti Lietuvoje, – aut. past.). Jau esu pripratęs prie lietuviškos kultūros, bet dar nenoriu galvoti apie kitus metus, nes turime pabaigti šį sezoną. Noriu tęsti treniruotes, tobulėti, padėti komandai laimėti ir kažką pasiekti.
– Kol kas žaidžiate gana neblogą sezoną, bet jūsų nebuvo FIBA „languose“ žaidusioje Graikijos nacionalinėje komandoje. Kiek tikėjotės sulaukti kvietimo ir kiek jums svarbu vieną dieną tapti nacionalinės komandos žaidėju?
– Taip, man tai svarbu, nes visi vaikai Lietuvoje ar Graikijoje užauga su svajone žaisti svarbiausiose savo šalies komandose – „Žalgiryje“, „Ryte“, „Panathinaikos“ ar „Olympiakos“. O visų svarbiausia yra žaisti rinktinėje. Tai viena mano svajonių, jos nepamirštu. Jei toliau tobulėsiu, kažkada ten būsiu.
Galima sakyti, kad buvau kažkiek nuliūdęs, bet žinojau apie tai, nes jie nenorėjo rizikuoti dėl pandemijos ir žaisti kvietė Graikijoje žaidžiančius krepšininkus. Kažkiek to tikėjausi, buvau nuliūdęs, bet čia nėra nieko asmeniško. Noriu žaisti rinktinėje ir manau, kad vieną dieną tai pasieksiu.
