Iškart po Moters dienos - kovo 9-ąją savo gimtadienį švenčia Lidija Rasutis. Ta plačiai besišypsanti moteris, kurią dėl šypsenos vis juokais pavadiname „antikriziniu planu“.
Gal kaip tik ji - Amerikoje augusi, o dabar jau 11 metų Vilniuje gyvenanti smagioji Lidija atskleis, kaip įveikti sunkmečio slėgimą ir nusišypsoti lengva, laimingo žmogaus šypsena?
Papasakosiu tokį nutikimą. Kartą užėjau į Vilniaus centrinio pašto fotoservisą. Už širmos su fotografu kalbėjosi moteris. Nė neišvydusi veido galėjau prisiekti: tai L.Rasutis. Ne vien dėl to, kad buvo girdėti pažįstamas akcentas. Toji moteris ginčijosi su fotografu: "Kaipgi galiu nesišypsoti? Aš visąlaik šypsausi, tai kodėl pasui turėčiau fotografuotis surūgusi? Tai bus visai kitas žmogus!" Fotografas tikino, kad tokia tvarka. Galop klientė nusileido, bet tuoj vėl sako: "Ai, pabandykime dar tokį variantą, kai aš šypsausi, - gal man pavyks prakišti tą nuotrauką..." Žinoma, tai buvo Lidija. Po akimirkos, pamačiusi mane, ji atkišo "liūdnąją" nuotrauką: "Jurga, na tu pažiūrėk - argi čia aš?" Ne, ne ji. Iš fotografijos žvelgė nelaiminga moteris, visiška priešingybė tai, kurią pažįstu...
Asmeninė krizė
- Tai, Lidija, ar vis dėlto pavyko į pasą "prakišti" šypseną?
- Pavyko, prakišau. (Šypsosi.) Atrodau taip pat kaip senajame pase - ten buvo labai graži nuotrauka, kurioje aš šypsausi. Tada dar buvau jaunesnė, gražiai apsikirpusi. Nunešusi nuotraukas sakiau: "Va, žiūrėk - čia bloga nuotrauka (ir parodau tą, kurioje aš kaip ką tik paleista iš koncentracijos stovyklos), o čia - gera nuotrauka (ta senesnė, kur šypsausi). Aš nenoriu būti liūdna, prašau prašau..." Ir man leido. Dabar 10 metų pase būsiu besišypsanti.
- Lietuvoje su šeima gyvenate jau 11 metų. Jie greitai prabėgo?
- Labai greitai. O dabar yra tas krizinis laikas. Kalbu ne apie pasaulinę, o asmeninę krizę, nes tuoj mano namuose nebeliks nė vienos dukters. Šiais metais mano dukrytė Arija baigia 12 klasių. Anksčiau ji sakydavo, kad pasiliks Lietuvoje, paskui svarstė, galbūt studijuos kur nors Europoje, o dabar jau kalba, kad, ko gero, grįš į Čikagą.
- Amerikoje gyvena ir vyresnėlė Daina?
- Ji jau antri metai studijuoja Ilinojaus Universitete Urbanoje, sėkmingai mokosi civilinės inžinerijos, - statys tiltus. O šią vasarą Daina vyks stažuotis į Gruziją, Tbilisį. Ten dirbs visą birželį. Ir tai yra labai gerai. Beje, jos kurse - 98 procentai bernų! (Šypsosi.)
- Tai gal jau skamba vestuvių varpai?
- Ai, kad Daina tik nuvažiavusi susirado berną, kuris yra aktorius, dainininkas, filosofas, tad su bendrakursiais nedraugauja... Bet man bus šakės, kai abiejų vaikų nebeliks šalia. Nes vaikai yra gyvenimo tikslas. Juk ar tu dainuoji, ar filmuojiesi, ar dar ką darai - visuomet žinai, kad vaikai laukia namie. Jiems reikia paruošti valgyti, juos reikia aprengti, reikia viską išplauti, išlyginti. Juos reikia kur nors vežti, gydyti, kai serga. Rūpintis visada ir visur. O man tas labai patinka. Aš mėgstu žmones prižiūrėti, kai kiti visiškai to nemėgsta - geriau dirbti, nei namie prie indų sukiotis. O man tie indai yra faina. Štai dabar su tavim sėdžiu ir jau galvoju - ką faino pagaminsiu vakarienei. Bet aš tai darau tik tada, kai esu su šeima. Jei sėdžiu viena, tai suvalgau kokios varškės, ir man visiškai tas pats. Tai dabar manęs laukia dideli gyvenimo pokyčiai. Nes ir vyras keliauja, jo pusę laiko čia nėr. O man vienai būti nelabai patinka. Man reikia žmonių. Jeigu kas manęs neieško, tai aš ieškau, su kuo į filmą nueiti, su kuo susitikti ar pasikviesti vakarienės.
Dirbo ir valytoja
- Atrodo, kad Lidija Rasutis tikrai nėra nusivylusi namų šeimininkė?
- Visai ne. Aš esu laiminga namų šeimininkė. Džiaugiuosi, kad nereikia keltis šeštą ryto ir važiuoti į darbą, kuris nepatinka. Juk daugelis žmonių nekenčia savo darbo. Oi, koks retas tas laimingas žmogus, kuris bėga į darbą visom keturiom!
- Bet juk pati ne visąlaik buvai namų šeimininkė. Dirbai įvairiausių darbų...
- Taip. Čikagoje aš 12 metų dirbau oro uoste. Priėmiau žmones į skrydžius. Buvau tas žmogus, prie kurio prieini ir paduodi pasą. Tai buvo liuks darbas. Galėjau dirbti tik 20 valandų per savaitę ir dar pusę savo valandų atiduoti kitiems žmonėms. Turėjau 2 mažus vaikus, todėl savo laiką perleisdavom jaunoms panoms. Pačiai užtekdavo dirbti 40 valandų per mėnesį, dar gaudavau visą sveikatos draudimą ir galėjau keliauti už dyką, su vaikais, kur tik noriu! Tai čia buvo "dream job" - svajonių darbas. Mano vyras žiūrėdavo ir sakydavo: "Negaliu suprasti, kaip galima priimti žmogų į darbą, kai jis taip mažai dirba." Dabar nebėra tokių darbų. O tada, įsivaizduok: aš turiu 4 laisvas dienas - galiu vaikus pasiimti ir nuskristi į Los Andželą pas savo brolį arba į Floridą pas tėvus, į Niujorką pas draugus.
- Tai gyvenai kaip turtuolė? Susisodini vaikus į lėktuvą, nuskrendi į Niujorką, išgeri kavos ir grįžti?
- Taip, bet tik todėl, kad buvo už dyką. Jei reikėtų mokėti, kur ten priskraidysi. Mano vyras tada neuždirbo daug pinigų.
- O iš ko valgei duoną Amsterdame?
- Dainavau baruose. Tiesa, labai mažai... Mano vaikinas buvo anglas, jis grojo su grupe, trise. Tai tie du jo draugai labai nenorėjo man atiduoti ketvirtadalio uždarbio. Na, kartais leisdavo padainuoti, bet tik fragmentiškai. Juokingi pinigai. Bet aš dirbau ir valytoja - valiau pirtis... Buvo tokie bagvanai - iš tų Indijos sektų. Visi rengdavosi oranžiniais drabužiais. Ten turėjau porą draugų, jie pasiūlė man tą darbą. Tai buvo didelis bagvanų centras. Apačioje - pirtys, tada - restoranas ir ekologinio maisto parduotuvė, o viršuje - jogos, šokių salės. Tai buvo 1981 metai. Aš dirbau nelegaliai, "juodai". Kaip visi lietuviai Amerikoje, taip aš atvirkščiai - Europoje. Bet tai buvo labai gera mano gyvenimo pamoka. Amsterdame būdavo baisūs orai, dar baisiau nei čia. Lyja šaltas lietus, o aš penktą ryto turiu važiuoti į darbą. Pamenu, per tą lietų minu dviratį, verkiu ir galvoju: ką aš čia darau? Amerikoje turėčiau gerą darbą, gyvenčiau normaliuose namuose...
- Nejau ta meilė taip laikė Olandijoje?
- Šiek tiek buvau įsimylėjusi, bet mane laikė kitas, didžiausias troškimas - norėjau būti savarankiška. Nes tėvai gražiai gyveno ir mane puikiai išlaikė, bet nenorėjau gyvenimo-saldainiuko. Nors dabar pati truputį saldainis esu. (Juokiasi.) Bet, man atrodo, be tos patirties aš būčiau tuščia, nebesuprasčiau sunkumo, kurį kartais turi pereiti, kad suvoktum, kaip gerai tu gyveni. Ir ta mano šypsena dabar dėl to spindi: net kai pasidaro siaubingai liūdna, pagalvoju, - aš tokia laiminga, kad turiu vyrą, maisto, sveikatos, ir akyse jau šviesiau. Patikėk - man irgi kartais būna liūdna, bet tada stengiuosi neiti iš namų. Nes žinau - kai žmonės vaikšto liūdni, jie vampyriškai siurbia kitų gerą ūpą. Tai jeigu man bloga, aš pabūnu namie, paskaitau ar filmą pažiūriu. Galvoju, jeigu gali nesirodyti, tai ir nesirodyk. Aišku, jeigu tau reikia į darbą, niekur nesidėsi, eini. Turi eiti ir būti apsiverkusi ten, darbe. Tada visi klausia, kas atsitiko. O manęs - ypač! Jei aš tik truputį liūdnesnė, visi iškart mato. Užvakar sportuojant priėjo viena moteris. Ji dar tada, kai dainuodavau "Lietuvos dainų dešimtuke", prieidavo ir sakydavo: "Man taip gera šalia tavęs būti, nes iš tavęs spindi energija. Tu pati kaip spindulys." O dabar ji priėjo ir sako: "Tu kažkokia kitokia, anksčiau tavo akys spindėjo laime, dabar nebespindi."
- Tai gal ir tave veikia žiemos orai, niūrios prognozės?
- Šiek tiek veikia. Dėl to labai noriu dainuoti. Dabar su Egidijumi Sipavičiumi įrašėme vieną dainą, turi groti per radiją. Nežinau, jei žmonėms patiks, gal mane pakvies kur nors su Sipu padainuoti.
- Jau galėtum ir viena į sceną eiti...
- Viena nelabai noriu. Man patinka duetai, patinka turėti tą žmogų šalia, nes man taip drąsiau. Be to, man mielas duetų vokalinis žaidimas, įdomu sugalvoti kokį gražų antrą balsą.
Koją kiša kalba
- Lietuva tave išgirdo ir įsidėmėjo "Lietuvos dainų dešimtuke". Pamilo tą moterį pašiauštais plaukais ir amerikietiška šypsena. Tai pastūmėjo ir gilyn į televiziją - buvai pakviesta su Rita Dapkute vesti muzikinę laidą "Superpenketukas". Ilgiesi televizijos?
- "Superpenketuko" idėja buvo fantastiška. Turėjau galimybę stebėti, kiek žmogus gali. Juk žinau, - kai ėjau per biurus, kokie žmonės buvo nedrąsūs. Ir kaip pavyko iš jų ištraukti dainą! Man patiko tas darbas. Beje, iki šiol prieina žmonės ir klausia - kur ta laida? Vadinasi, jiems patiko.
- Jei ir nebe ta, gal kuri kita laida jau sklando virš tavo galvos?
- Būtų faina. Jeigu pasiūlytų, tikrai pagalvočiau. Bet čia koją, matyt, kiša mano lietuvių kalba. Bijo prodiuseriai mane imti, nes ta kalbos komisija labai griebia... Žinai, Lietuvoje vis tiek jaučiuosi kitokia. Mano draugai sako, kad daug iš manęs išmoko, net ir to bendravimo su žmonėmis. Nes lietuviai tokie uždari...
- Aš kartais mąstau: gal tai bus atėję iš tų laikų, kai aplink buvo apstu saugumiečių, visi vieni kitus sekė, ir dėl to buvo nedrąsu per daug atvirauti, dalytis jausmais. Neklausia - nesakyk, nesidžiauk per garsiai, per daug neišsišok, plauk su pilka mase. Gal tas uždarumas - iš ten?
- Bet juk visi mato, kad mano ėjimas į žmones ir pačios atvirumas - ne piktybinis, aš neturiu tikslo sužinoti kuo daugiau informacijos ir gauti sau naudos!
- Turėjau omenyje charakterio savybes, kurios formavosi dešimtmečius...
- Man atrodo, lietuviai tiesiog nepasitiki žmonėmis. Ypač vyresni. Mano vaikų draugai visiškai kitokie. Ir mes daugiau draugaujam su jaunesniais, 30-35 metų žmonėmis, nes mūsų vienmečiai jau nieko neveikia, o mums dar rūpi ką nors pamatyti. (Šypsosi.)
Kaimyno tvartas
- Neabejoju, esi girdėjusi apie "Žalgirį" ištikusią finansų krizę ir metrukus kilusią iniciatyvą paremti šią komandą. Iš to atsiranda vienybė - na, padėkime visi kartu "Žalgiriui". Tave tai sujaudina?
- Žinoma! Ir "Žalgiriui" tikrai reikia padėti. Tai labai svarbi Lietuvos dalis ir toks dalykas, kuris labai jungia žmones. Nes politika čia yra tokia tragedija, - ji tikrai žmonių nejungia, o sportas - toks geras, pozityvus, žmonės gali džiaugtis ir didžiuotis. Tai čia pagelbėti yra labai svarbu.
- Gal šitas sunkmetis mums tam ir duotas, kad atsigręžtume vieni į kitus, kas nors nusileistų nuo debesies, išgirstų prašantįjį pagalbos, paimtų už rankos...
- Yra vienas toks lietuviškas bruožas, kurio niekada nesupratau, nes aš tokia tikrai nesu. Prisimenu, kai gyvenau Amerikoje, buvo tokie "anekdotai", atseit lietuvis daugiausia džiaugiasi, kai mato, kad kaimyno tvartas dega. Kai aš tai išgirsdavau - pasidarydavo klaiku. Galvodavau, - tai visiškai nejuokinga. Iš kur tai atsirado, kad yra geriau, kai kam nors blogai?
Gera, kad prisimena
- Kai dalyvavai "Dainų dešimtuke", jautei pavydą?
- Buvo žmonių, kurie nenorėjo, kad ten eičiau. Kai kas bandė mane apsaugoti, manė, gal man paskui bus blogai. Bet aš ne mažas vaikas, nesu tokia traputė, - kad nukrisiu ir numirsiu. O mano visa šeima sakė - eik! Jie matė, kad man to taip reikia. Aš taip norėjau dainuoti! Ir buvo nesvarbu laimėti. Tik labai nenorėjau iškristi pirmą savaitę. O kad eičiau iki finalo ir laimėčiau trečiąją vietą... Tai buvo mano gyvenimo įvykis. Pasakosiu apie jį, ir kai bobutė būsiu. Mane tai pakeitė visam laikui, net jei nebėra fanfarų... Vakar ėjau į bažnyčią su vyru ir drauge iš Amerikos. Priešais - labai graži moteris. Ji eina, aš į ją žiūriu. Visuomet, jei pamatau, kad žmogus į mane žiūri, aš nusišypsau, tai ir jai nusišypsojau. Ta moteris priėjo, paėmė mano ranką ir pasakė: "Tu esi tokia faina, mes taip tavim džiaugėmės." Ir viskas. Paėmė, paspaudė ranką ir nuėjo.
Man taip gera, kad žmonės mane vis prisimena.
- Šypteli praeiviui, ir jo nuotaika iškart geresnė, pats nueina gatve šypsodamasis. Tu esi tikras gero ūpo virusas!
- Tai labai didelis komplimentas!
Išgelbės judėjimas
- Sakyk, tai kaip tą sėkmę prisivilioti, kad mums visiems gyventi būtų bent truputį linksmiau?
- Reikia save mylėti, prižiūrėti. Sportas svarbus. Aš buvau susirgusi, kelias savaites negalėjau sportuoti. Iškart jaučiau tą duobę. Kūnas sudribęs, atsikeli - skauda nugarą, pilvas kaba, užsimauni kokias nors kelnes - neužsisega. Kaip pati blogai jautiesi, kai kūnas jaučiasi blogai... Man labai padeda sportas. Nenoriu būti vien iš raumenų, bet kūną reikia prižiūrėti. Tai gali būti ir šokiai, kitoks judėjimas. Reikia vaikščiot, nes dabar niekas nebevaikšto. Anksčiau moteris eidavo 3-4 km per dieną, tai kur priaugsi svorio, kai tiek eini! O dabar žmonės tapo labiau europietiški: jei gali pavažiuoti - važiuoja... Dar labai svarbu meilė. Na, aš myliu savo vyrą, bet mudu jau 22 metai kartu. O jeigu kas nors kitas bare, renginy prieina prie manęs ir pasako kokį nors komplimentą ar truputį paflirtuoja, skiria dėmesio, - tai taip pakelia nuotaiką! Tas vienas dalykas tave gali savaitę "nešti". Ir vyrams tas pats. Jei tik moteris pasako, - uau, kaip tu šiandien gerai atrodai! - vyras iškart pasitempia. Žodžiai yra pigus ir stebuklingas dalykas. Tu gali pasakyti žmogui ką nors ir visiškai pakeisti jo dieną. Labai dažnai gatvėje nepažįstamam žmogui pasakau, kad jo švarkas gražus, batai ar plaukai. Į mane iškart meta įtarimo žvilgsnį, bet aš taip darau. Svarbu ir gauti, ir duoti komplimentus.
- Kovo 9-ąją tavo gimtadienis. Ar jau pasufleravai vyrui, ko norėtum dovanų?
- Jis jau man nupirko kelionę į Ameriką. Mėnesio gale skrisiu į savo draugės 50-metį Toronte, o tada - į Floridą pas mamą.
- Kai grįši, sniegas bus nutirpęs, narcizai žydės...
- Ačiū Dievui! Aš visą šitą ilgą mūsų žiemą nuo pat lapkričio praleidau Lietuvoje. Tai per ilgas laikas nebūti pabučiuotai saulės.
