40 metų šalyje neegzistavo viešos politinės diskusijos, iš genčių sudarytai tautai trūksta vienijančio identiteto, o prieš M. Gaddafi kovoję sukilėliai jokiu būdu nenori grąžinti ginklų mažą paramą turinčiai šalies vyriausybei. Būtent buvę revoliucionieriai šiandien Libijoje stipresni nei nacionalinė armija ar policija. Skaičiuojant pagal ginklų skaičių tūkstančiui žmonių, Libija šiuo metu labiausiai ginkluota šalis pasaulyje.
Tad nenuostabu, kad treji metai dar per mažai sukurti stabiliai nepriklausomai valstybei, ypač regione, kur ir kaimyninės šalys yra ne itin geras stabilios demokratinės politikos pavyzdys. 2012 m. čia vyko pirmi laisvi rinkimai po šešių dešimtmečių.
Kaip ir daugelyje šalių, kur buvusį režimą nuverčia revoliucija, Libijoje tebėra porevoliucinis chaosas ir iš jo stojamasi labai sunkiai. Juolab kad Vakarų patarimai, kaip kurti valdžios ar teisėsaugos aparatą čia nelabai veikia, o dėl specifinių sąlygų būtina rasti originalius, tik šiai šaliai tinkamus receptus.
Šalies armija pastaruoju metu pradeda skatinti grįžti prie kietos rankos politikos ir kaltina laikinąją vyriausybę nesusitvarkant su jai patikėtu valstybės kūrimo uždaviniu. O vyriausybė iš tiesų pasidalijusi tarp nacionalinių jėgų aljanso bei musulmonų brolių atšakos. Tad trečiosios „pogadafinės“ Libijos metinės šiandien leidžia aiškiau pasakyti, ko pavyko nusikratyti, nei ką pavyks sukurti valstybėje-dykumoje.
