Po Libijos sukilėlių pergalių atrodo, jog iniciatyvą vėl perėmė Muammaro Gaddafio geriau organizuota ir ginkluota kariuomenė. Sukilėliai buvo priversti palikti net keletą kartu su Vakarais užimtų miestų. Atrodo, jog Vakarai įklimpo į dar vieną pelkę. Taip iki galo ir neaišku, kokioms jėgoms tie sukilėliai atstovauja. Amerikos žvalgybos duomenimis, eilinių kovotojų tarpe esama Al-Qaeda narių, nors laikinojoje Bengazyje įsikūrusioje vadovybėje Al-Qaeda įtakos nėra.
Vakarai kariauja jiems įprastą karą, kai priešininką bandoma palaužti oro smūgiais. Ši taktika ne kartą buvo naudota prieš Sadamo Huseino režimą ir praktinių rezultatų nedavė. Huseino režimas buvo nuverstas tik tiesioginės karinės intervencijos keliu. Pažangiausia karinė technika bei technologijos nepakeičia tiesioginio karinio įsikišimo, tai yra kompiuteriais karai nelaimimi. Jeigu dar vos prieš keltą dienų buvo galima iš oro naikinti M. Gaddafio tankus bei kitą ginkluotę, šiuo metu tai darosi sunku. M. Gaddafio kariuomenė manevruoja naudodama civilinės paskirties techniką, sakykim autobusus ar visureigius. Iš oro nebeįmanoma atskirti, kur sukilėliai, o kur jų priešai.
Lieka dvi alternatyvos – tiesioginė intervenciją arba sukūrimas kažko panašaus į kariuomenę iš netvarkingos sukilėlių minios, kurie dažnai nuo reguliarios M. Gaddafio kariuomenės sprunka automobiliais net 160 kilometrų per valandą greičiu. Tiesioginis Vakarų įsikišimas sukilėlių pusėje neįmanomas. Tokiems veiksmams visų pirmą nėra Jungtinių Tautų palaiminimo, o antrą Vakarai šiuo metu kariauja Afganistane bei dar nėra baigę karo Irake. Pradėti intervenciją, kurios tikslas neaiškus, į dar vieną musulmonišką valstybę, būtų absurdiška bei politiškai pražūtinga.
Vienintelė alternatyva – rimtai apginkluoti sukilėlius, kad jie pajėgtų priešintis reguliariai kariuomenei. Kai tik ši taip pat nevienareikšmiška alternatyva šiuo metu yra svarstoma.
Britanija bei Jungtinės Valstijos pareiškė neatmetančios šio žingsnio. Jungtinių Valstijų Prezidentas Barackas Obama pareiškė, jog sprendimas priklausys nuo to, kokių veiksmų imsis M. Gaddafis . Britanijos Ministro pirmininko Davido Camerono manymu, nors ir yra paskelbtas ginkluotės embargas Libijai, bet Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1973 metais priimta rezoliucija leidžia imtis visų reikalingų priemonių civiliams gyventojams apsaugoti. Šis beveik sofistinis pareiškimas nevienareikšmiškai priimtas NATO.
NATO vadovas Andersas Rasmusenas pareiškė, jog NATO dalyvauja Libijos operacijoje, kad apgintų civilius, o ne tam, kad juos apginkluotų. Belgija ir Danija pareiškė neremiančios šio sumanymo.
Rusijos Užsienio Reikalų Ministro Sergejaus Lavrovo manymu, opozicijos apginklavimas prieštarautų Jungtinių Tautų mandatui. Primename, jog Rusija susilaikė balsuojant už Jungtinių Tautų rezoliuciją , leidusią imtis karinių veiksmų Libijoje.
Tuo tarpu sukilėlių atstovas spaudai Mahmudas Šamamas pareiškė, jog sukilėliai, negavę ginklų, gali būti sutriuškinti per keletą dienų.
M. Gaddafis, nors ir patyrė didžiulius nuostolius, ir toliau lieka valdžioje. Tai rodo ne tik jo kariuomenės pranašumą, bet ir tai, kad jis turi didesnę paramą Libijoje, nei manė Vakarai. Na, o sukilėlių apginklavimas nebūtinai atvestų prie M. Gaddafio pašalinimo, greičiau jis sukeltų pilietinį karą. Kokios alternatyvos? Vargu, ar kas nors gali aiškiai atsakyti į šį klausimą.
Valentinas Mitė
