Atrodo, jog revoliucija Libijoje taps pačia kruviniausia iš visų, šiuo metu vykstančių Artimuosiuose Rytuose. 1969 metais į valdžią perversmo keliu atėjęs Muammaras Gaddafi geruoju valdžios neatiduos. Jis pareiškė kovosiąs iki paskutinio libio.Pareiškimas – tinkantis tik iki išprotėjimo į valdžią įsikibusiam tironui, save pasiskelbusiam beveik Dievu ir tuo nuoširdžiai tikinčiam.
Tačiau padėtis šalyje rodo, jog Libijos rėžimas nėra toks stiprus, kaip mano M. Gaddafi, ir nelabai didelė dalis libių yra pasirengę atiduoti gyvybes už M. Gaddafi. Didelę šalies dalį ir, kas labai svarbu, regionus, turtingus nafta, kontroliuoja sukilėliai. Dalis Libijos reguliarios kariuomenės kovoja sukilėlių pusėje. Todėl išlikti ir toliau valdžioje M. Gaddafi bus tikrai sunku.
Pasaulyje jo faktiškai neremia niekas: nei islamo teologai, atsisakę suteikti dvasinę paramą režimui bei paskelbti religinė fatvą, raginančią užbaigti sukilimą, nei Jungtinės Tautos, nei Europos Sąjunga. Dar daugiau, nors ir atsargiai, bet, atrodo, Vakaruose gan rimtai svarstoma, kokia forma suteikti karinę pagalbą sukilėliams.
Šią savaitę M. Gaddafi nusprendė baigti sukilimą savo paties jėgomis, tai yra ginkluota jėga jį užgniaužti. Šie veiksmai labai realiai gali baigtis pilietiniu karu.
Trečiadienį M. Gaddafi ištikimos kariuomenės daliniams nepavyko užimti Bregos miesto ir jame esančio naftos terminalo. Tačiau ketvirtadienį M. Gaddafi vėl pradėjo naują puolimą, pajungdamas ir aviaciją.
Atrodo, jog karinis pasipriešinimas diktatoriui tampa vis labiau organizuotas. Tačiau analitikai abejoja, ar opozicija kariniu požiūriu turi pakankamai jėgų sutriuškinti M. Gaddafi ištikimus armijos dalinius ir užimti Tripolį. Gresia ilgas pilietinis ir žiaurus karas. Jau dabar konfliktas nusinešė daug gyvybių, o dešimtys tūkstančių pabėgėlių, daugiausia – Libijoje dirbę kitų arabų šalių piliečiai, dešimtimis tūkstančių veržiasi į Tunisą.
Pabėgėliai iš Libijos į Tunisą – tik dalis problemos. Apibendrinant, revoliucijos Artimuosiuose Rytuose kaip cunamis siunčia didžiules bangas pabėgėlių i Europos Sąjungą. Italija, kuriai tenka didžiausia našta, tvirtina, jog nebe pajėgi kontroliuoti šio srauto ir atsakomybės už pabėgėlius turėtų imtis visos Europos Sąjungos šalis.
Bene vienintelis pasaulyje, pasiūlęs kažkokia alternatyvą k arui ir M. Gaddafi pašalinimui iš valdžios, yra Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas. Jis siūlo sukurti komisiją iš Lotynų Amerikos, Europos bei Artimųjų Rytų valstybių atstovų, kuri tarpininkautų derybose tarp sukilėlių ir M. Gaddafi.
Pranešama, jog M. Gaddafi ir Arabų šalių lygos vadovas Amras Moussa šiam planui pritarė kaip galimam problemos sprendimui. Kol kas mažai tikėtina, kad jį parems ir su diktatoriumi sutiks derėtis sukilėliai, kurie iki šiol net neturi vieningos vadovybės. Be to, kovojančių pusių tikslai yra tokie skirtingi, jog vargu, ar būtų galima susitarti. Juk M. Gaddafi nori bet kuria kaina likti valdžioje, o sukilėliai pasiryžę jį bet kokia kaina nuversti.
Tačiau ne mažiau svarbu, kas bus, kai, sakykim, vis tik M. Gaddafi bus pašalintas iš valdžios. Tikėtis vakarietiškos demokratijos Libijoje yra naivu. Jai įsigalėti nėra nei tradicijų, nei ideologinio pagrindo. Demokratiją bei liberalias teises ir laisves daug arabų dvasinių vadovų laiko Vakarų išsigalvojimu, neatitinkančių Korano nuostatų. Kas tada? Šariato pagrindais valdoma valstybė? Tai tikėtina galimybė. Taip pat nereikia užmiršti to fakto, jog labai daug „Al Qaeda“ kovotojų yra kilę būtent iš tų regionų, kuriuos dabar kontroliuoja sukilėliai.
Valentinas Mitė
