Perskaitęs Vilniaus miesto savivaldybės valdančiosios koalicijos pranešimus apie liberalų sąjūdžio frakcijos rengimąsi savivaldos rinkimams, privalau sureaguoti kategoriškai paneigdamas šiuos teiginius ir paviešindamas, mano nuomone, svarbius dalykus, kurių valdančioji sostinės koalicija linkusi „nepastebėti."
Būtent rengimusi savivaldos rinkimams ketvertas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valdančiųjų koalicijos frakcijų (Lietuvos socialdemokratų partijos, Liberalų ir centro sąjungos, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Nepriklausoma frakcija) antradienį argumentavo savo atsisakymą dirbti su Liberalų sąjūdžio frakcija.
Liberalų sąjūdis bet kuriuose iki šiol vykusiuose rinkimuose savo politinę kampaniją grindžia visiškai kitais metodais, taigi dabartiniai įvykiai Vilniaus savivaldybėje yra ne rinkiminės kampanijos dalis, o politinės valdančiųjų arogancijos rezultatas.
Valdančiųjų korta – rinkimai
Išties absurdiškai skamba buvusių koalicijos partnerių kaltinimai liberalų sąjūdžio frakcijai rinkiminės kampanijos pradžia, kadangi Liberalų sąjūdžio Vilniaus miesto koordinacinė taryba dar sausį svarstė frakcijos buvimo koalicijoje prasmingumą.
Klausimus dėl dalyvavimo sostinės koalicijoje frakcija kėlė ir vasario 3 dienos koalicijos posėdyje, kuriame buvo prieita prie konstruktyvaus sprendimo – peržiūrėti koalicinės sutarties laikymąsi. Labai gaila, kad kaip pasirodė, per tris savaites apsvarstyta tik 13 klausimų iš 30, o išsiskyrus nuomonėms, peržiūrėjimas apskritai sustojo – valdantieji susitarimus paprasčiausiai „numuilino" – tolesni posėdžiai nebeįvyko.
Dar iki tvirtinant Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą, Liberalų sąjūdžio frakcija kreipėsi į koalicijos partnerius, prašydama atkreipti dėmesį į koalicinės sutarties nesilaikymą. Tąkart liberalų sąjūdžio frakcija reikalavo į biudžetą bent jau neįtraukti finansavimo Gugenheimo muziejaus filialui sostinėje ir atliekų deginimo gamyklai.
Deja, net ir tada koalicijos partneriai iš esmės nesilaikė koalicinės sutarties įsipareigojimų, tokių kaip namų administravimo reforma, šilumos tinklų nuomos sutarties peržiūrėjimas, atliekų deginimo gamyklos projekto vykdymo viešumas ir skaidrumas, energetinės nepriklausomybės siekimas, atsinaujinančių išteklių naudojimas ir kt. Kone visuose šiuose programiniuose punktuose aš įžvelgčiau kyšančias „rubikono" ausis.
Nešildantis šildymas
Tikėtina, jog tikrosios valdančiosios koalicijos Vilniuje rūstybės priežastys yra dar praktiškesnės – nepasitenkinimas liberalų sąjūdžio siūlymais šilumos tinklų pertvarkymo srityje.
Liberalų sąjūdis koalicijos partneriams dar praeitą savaitę įteikė šilumos nuomos sutarties pakeitimo projektą, kuriame buvo siūloma nuostata iš esmės peržiūrėti nuomos sutarties sąlygas tam, kad būtų apsaugoti Vilniaus miesto gyventojų interesai gauti kokybiškas būsto šildymo ir karšto vandens paslaugas kuo mažesne kaina.
Dabar galiojanti šilumos tinklų nuomos sutartis neužtikrino šių tikslų įgyvendinimo, taigi liberalų sąjūdžio frakcija siūlė pripažinti, kad sutarties partneriai netinkamai vykdė sutarties įsipareigojimus ir ši sutartis turėtų būti ne pratęsta, o nutraukta – šilumos ūkis turėtų būti grąžintas savivaldybei.
Koalicijos partneriams pateiktame projekte taip pat buvo nurodytos koalicijos partnerių derybinės pozicijos derantis su „Dalkia" ir „Vilniaus energija" (tiksliau – „Rubicon group", dar tiksliau „Icor"). Šios derybinės pozicijos yra paremtos gyventojų interesų gynimu – žemesnės šildymo kainos garantavimu, lėšų už taršos leidimų pardavimą perinvestavimui į aplinkosaugines priemones, kolektorių savivaldybei grąžinimu, viešumo ir skaidrumo užtikrinimu, neleidimu atskirti pelningą elektros gamybą nuo mažiau pelningo šilumos tiekimo ir kt.
Kaip išlipti iš interesų?
Apibendrinus visą šios situacijos kontekstą reikėtų tarti, jog žmonės dažnai yra geresni už savo pačių valdžią, skirtingai nei kai kurie politikai kartais stengiasi parodyti, ir geba atsirinkti, kas teisinga, o kas ne.
Liberalų sąjūdžio frakcija ir rinkimų štabas gali nebent palinkėti valdančiajai Vilniaus koalicijai pagaliau nustoti atstovavus vieną verslo grupę bei atsižvelgti į partnerių siūlymus net ir tais atvejais, kai jie yra labai nemalonūs.
Perfrazuojant vieno garsaus karžygio žodžius galima retoriškai klausti – gal paduoti kopėčias, kad pagaliau išliptumėte iš „rubikono" reikalų?
Šarūnas Gustainis
