Tris mėnesius Kelmės ligoninėje dirbančio 25-erių libaniečio Hadi Naki El Zakleet aistra — krepšinis. „Jei Lietuva laimėtų, aš išeičiau į gatves su lietuviais ir šaukčiau iš laimės taip, kaip pernai — kai Lietuva laimėjo trečiąją vietą Pasaulio čempionate“, — tokios buvo Hadi mintys prieš ketvirtfinalį. “Nesisekė,“ — vakar iš ryto nusiminęs dūsavo aistruolis.
Labai liūdna
„Nesisekė. Tik tiek galiu pasakyti. Lietuviai žaidė gerai, nekeikiu nė vieno žaidėjo, — apie pralaimėjimą makedonams sako Hadi. — Po rungtynių grįžęs namo, nenorėjau nieko daryti, buvo itin liūdna. Labai gaila lietuvių.“
Lemiamas ketvirfinalio rungtynes Hadi žiūrėjo vienoje Kauno kavinių su draugais. Norėjo nusipirkti bilietą į Kauno areną, bet pamatęs, kad bilietas į vienas rungtynes pigiausiai kainuoja 320 litų, persigalvojo: „Labai brangu“.
Komplimentai Lietuvos krepšininkams
Kai su Hadi susitikome prieš ketvirtfinalį, jo nuotaika buvo visai kita. Paklaustas, ar žiūri Europos krepšinio čempionato kovas, libanietis kone šokteli nuo kėdės: „Žinoma, žiūriu! Kaip gali nežiūrėti krepšinio čempionato, būdamas Lietuvoje?! Mes turime laimėti, jei pralaimėsime — negerai. Sakau “mes“, nes esu Lietuvos krepšinio sirgalius. Lietuva nusipelnė pergalių.“
Hadi beria jam patinkančius Lietuvos krepšininkus: „Linas Kleiza, tik gaila, kad jis nežaidžia. Iš dabartinės rinktinės — Jonas Valančiūnas. Ką jis išdarinėja! Šarūnas Jasikevičius — bravo. Mantas Kalnietis — energingas. Simas Jasaitis — mano mėgstamiausias, jis turi savo stilių! Metant tritaškį, jo rankos nuostabios“.
Už Lietuvos rinktinę Hadi serga aistringai ir emocionaliai. Jei krepšinį žiūri kavinėje, šokinėjantį iš vietos aistruolį draugams kartais tenka tramdyti.
Jei Lietuva būtų laimėjusi libanietis būtų šventęs visą savaitę drauge su lietuvių sirgaliais. Būtų šaukęs iš laimės taip, kaip tada, kai Lietuva laimėjo trečiąją vietą Pasaulio čempionate. „Tąkart su lietuviais draugais Laisvės alėjoje šventėme tris dienas“, — juokiasi Hadi.
Krepšinis — kraujyje
Lietuvoje Hadi — septynerius metus. Studijuoti medicinos į Kauną atvyko dėl kelių priežasčių: čia turėjo pažįstamų, studijos — pigesnės, geros sąlygos praktikai ir yra krepšinis.
„Žinojau, kad Lietuva — krepšinio šalis, atvažiavau ir dėl to. Bet tiek, kiek norėčiau žaisti, nebuvo kada: studijos, darbas“, — šypsosi libanietis.
Pasiteiravus, ar prieš septynerius metus žinojo kurio nors iš lietuvių krepšininkų pavardę, Hadi nusišypsojo: „Kas nežino Sabonio?!“
Studijuodamas Kaune, į krepšinio aikštelę studentas skubėdavo du— tris kartus per savaitę.
Keletą kartų halėje žiūrėjo Kauno „Žalgirio“ rungtynes: gera energija, tvyranti halėje, labai patiko.
Mėgstamiausia libaniečio krepšinio komanda — Majamio „Heat“, kurioje žaidžia ir Žydrūnas Ilgauskas. O Europos komanda? “Be abejonės, “Žalgiris! Juk jie laimėjo Lietuvos čempionatą!“
Hadi įsitikino, kad lietuviams krepšinis — daugiau nei žaidimas, o šalies pasididžiavimas.
„Žmonės čia žiauriai žiauriai išprotėję dėl krepšinio, krepšinis jiems — kraujyje, — mano Hadi. — Aš suprantu lietuvius. Tiems, kurie čia negyvena, gal atrodo, jog lietuviai yra per daug įsiaudrinę dėl krepšinio. Gyvendamas Lietuvoje, savo akimis įsitikini, kad visi myli šį žaidimą: krepšinį čia žiūri vaikai, senoliai, moterys.“
Pralaimėjo Lietuvai
Oranžinį kamuolį Hadi pamėgo nuo vaikystės, atstovaudavo mokyklos komandai.
„Buvau šioks toks hipis, mūvintis šortais ir keliaujantis iš vienos aikštelės į kitą žaisti krepšinio. Taip — iki 18 metų, kol išvykau studijuoti į Lietuvą“, — šypsosi vaikinas.
Libane populiarumu rungiasi dvi sporto šakos — futbolas ir krepšinis.
Libano vyrų krepšinio komanda pernai žaidė Pasaulio čempionate. Hadi didžiuojasi, kad jo nedidelė šalis pateko tarp 24 pasaulio komandų, kurios varžėsi dėl geriausiųjų titulo.
Libano rintinė čempionate žaidė ir su Lietuva. „Pralaimėjome 18 taškų. Bet tai nesvarbu, svarbiausia, kad dalyvavome“, — šypsosi aistruolis.
Geriausias sprendimas
Hadi septynerius metus gyvena Kaune, pastaraisiais mėnesiais dirba Kelmėje ir Kaišiadoryse.
Kol kas jis — bendrosios praktikos gydytojos, specializacijos dar nėra pasirinkęs. Galvoja apie chirurgiją.
Po rezidentūros studijų gydytojas planuoja grįžti į Libaną. Ne todėl, kad čia nepatiktų: „Reikia grįžti į savo šalį, namo.“ Dabar į namus nedideliame Darb el Seem mieste, netoli didmiesčio Saidu, grįžta dukart per metus: Kalėdoms ir vasarą.
Hadi neabejoja: nors Lietuvoje gyventų ir dvidešimt metų, vis tiek jaustųsi užsieniečiu.
„Iš žmonių akių galiu perskaityti klausimą: “Iš kur jis?“ Kartais parduotuvėje su manimi iš karto pradeda kalbėtis angliškai. Klausiu, kodėl kalbate angliškai, juk aš kalbu lietuviškai!“, — sako libanietis.
Prieš kone dešimtmetį, išgirdęs Lietuvos vardą, Hadi žemėlapyje ieškojo, kur ši šalis yra. Dabar neabejoja: atvykti į Lietuvą buvo geriausias jo sprendimas.
„Labai graži ir motyvuota šalis. Ją reikia kiekvienam atrasti. Daug erdvės, miškų, tankiai neužstatyta. Ramus kraštas, kurio gyventojai moka linksmintis“, — žeria pagyrimus Lietuvai charizmatiškas libanietis.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
