Vakar ragavote ir daugiau sužinojote apie lęšius, daržoves pamėgtas Prancūzijoje bei Rytuose. . Tad ir šį kartą norėčiau pasiūlyti žieminį receptą iš tų pačių platumų. Tai lęšienė, kuri gali būti praturtinta, pavyzdžiui, dešrelėmis.
Iki šiol lęšius daugiau žinojome iš grožinės literatūros. Dabar jų jau galima nusipirkti ir pas mus. Sako, kad jie ne tik labai naudingi sveikatai, bet taip pat padeda kišenei, mat būdami panašūs į monetas, jas tiesiog pritraukia. Žinoma, tada, kai valgomi tam tikromis, ypatingomis progomis.
Pavyzdžiui, Naujųjų metų naktį, kaip daro daugelio turtingų Europos šalių gyventojai, nes, kaip žinia, lęšiai sėkmingai auga ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir Ispanijoje. Šiose šalyse klimatas jiems palankus, o žiemą pakanka žvarbių dienų, kurios paskatino piemenis bei šeimininkes sugalvoti įvairiausių būdų ruošti lęšių košes ar sriubas, padedančias ištverti atšiaurius kalnų vėjus ir jų nešamą spiginantį šaltį.
Taigi visi lęšių patiekalai kilo iš valstietiškos virtuvės, vadinasi, jie sotūs. Tokia ir mūsų siūloma lęšių sriuba. Vieno ar dviejų dubenėlių visiškai pakanka, norint papietauti ar pavakarieniauti. Nebijokite, kad teks ilgai gaišti prie puodų. Kaip ir pupos, pupelės, žirniai bei avinžirniai, lęšiai sėkmingai išverda pasyviuoju būdu. T.y. prieš išeidami į darbą galite pasigaminti pusiau sriubą, kurią pabaigsite virti vėliau.
Lęšius nuplaukite ir užpylę vandeniu (vandens turi būti tiek, kad, lęšiams išbrinkus dar liktų skysčio) virkite, kol užvirs. Per tą laiką nuskuskite kelias morkas ir sumeskite į viralą. Galite pridėti ir kelis salierų stiebus. Tiesą sakant, jie tiesiog būtini šiai sriubai.
Po gerų penkių minučių išjunkite ugnį ir palikite patiekalą ramybėje. Galite sau eiti į darbą, į parduotuvę, išsidrėbti su knyga. Kai vėl prisiminsite, kad gaminate maistą, grįžkite į virtuvę, vėl uždekite liepsną, kad sriubos ruošinys iš naujo užvirtų. Lęšiai ir morkos per tą laiką turėtų būti suminkštėję. Dabar galite sudėti kubeliais supjaustytą šoninę ir pagerinti skonį priedais. Įberkite druskos ir trupučiuką cukraus.
Paskui įpilkite alyvuogių aliejaus ir truputį gero acto (prancūziško arba itališko). Paragaukite. Pasikliaudami savo skoniu toliau derinkite minėtus priedus: druską, cukrų (ypač atsargiai!), aliejų, actą, kol būsite patenkinti. Beje, jei pabaigoje rengiatės įpjaustyti į sriubą paprastųjų dešrelių, liaudiškai vadinamų “sosiskomis” (beje, visai padorus žodis, kilęs iš prancūziško “saucisse”), prisiminkite tai, reguliuodami druskos kiekį, nes tos dešrelės kartais juk būna net labai sūrios!
Dešrelių pjaustykite tiek, kiek tikitės suvalgyti per vieną kartą, nes išmirkusios sriuboje jos mažiau skanios nei šviežiai įpjaustytos. Jei sriubos liks ir ją norėsite pasišildyti kitą dieną, vėl galėsite prieš pabaigą pridėti dešrelių, kurios suteiks patiekalui ką tik pagaminto viralo skonį. Skanu, sotu, paprasta, maistinga ir, kas svarbiausia, neatima daug laiko.
