Gargžduose svečiavosi filosofas, eseistas, kultūros kritikas, aktyvus visuomenės veikėjas Leonidas Donskis. Pasiklausyti svečio improvizacijų provincijos tema susirinko gausus būrys gargždiškių ir miesto svečių.
Centro ilgesys itin ryškus literatūroje
Filosofas savo improvizaciją pradėjo nuo istorinės provincijos fenomeno apžvalgos. Jis pastebėjo, kad jausmas, jog pasaulį galima dalinti į provinciją ir centrą, Europoje labai sustiprėjo maždaug XVIII a. Pasak L. Donskio, tokio jausmo atsiradimas siejamas su to meto literatūra: „Ypač prancūzų ir rusų to meto literatūroje yra jaučiamas centro ilgėjimasis kultūrine prasme. Prancūzų literatūroje atrodo, kad viskas sukasi tik apie Paryžių. Žmogus, kuris atsiduria ne Paryžiuje, atsiduria beveik niekur. XVIII a. Paryžius – tai viso pasaulio literatūros sostinė su Volteru, Monteskjė ir kitais Švietimo epochos filosofais ir rašytojais.“
Pasak filosofo, centro aukštinimas itin jaučiamas ir to meto rusų literatūroje, kurioje nuolatos akcentuojamas didžiulis skirtumas tarp Maskvos, Sankt Peterburgo ir provincijos. „Šis motyvas itin ryškus A. Čechovo pjesėse. Jose dominuoja jausmas, kad tikras gyvenimas verda tik Maskvoje arba Sankt Peterburge, o provincijoje žmonės dūsta, ten nieko nėra, visi veržiasi į Maskvą ir svajoja apie literatūrinį pasaulį“, - kalbėjo L. Donskis. Pasak jo, pasaulis, kuriame taip svajojama apie centrą, yra labai susijęs su XVIII, iš dalies XIX amžiumi. Šiuo laikotarpiu visiems atrodė, kad kultūrinis gyvenimas vyksta tik svarbiausiuose kultūriniuose centruose - Paryžiuje, Londone, Berlyne, kitose sostinėse.
Hesė iškėlė pedagoginės provincijos idėją
L. Donskis pastebėjo, kad tuo metu Europoje buvo ir kitoks požiūris į centrą nei Rusijoje ir Prancūzijoje. „Kitokį požiūrį į provinciją yra pasiūlę vokiečiai. Hermanas Hesė knygoje „Stiklo karoliukų žaidimas“ kalba apie pedagoginę provinciją, jis kuria pedagoginę utopiją. Hesės idealas buvo tokia vieta, kur žmonės kultivuotų savo sielą, vien tik mokytųsi, studijuotų, užsiimtų menais, bendrautų, norėtų pažinti viso pasaulio kultūrą, menus. Pedagoginėje provincijoje žmonės vengia kontaktų su realia tikrove, ten vyksta intensyvus mąstymo gyvenimas“, - pasakojo filosofas.
Jis teigė, kad XX a. Hesės iškelta pedagoginės provincijos idėja išreiškė seną vokiečių idėją apie tai, kad bendruomenė, kuri nori tobulinti save, turi vengti sąlyčio su dideliais miestais, nes jie gadina žmones. Vokiečių mąstytojai teigė, kad dideliuose miestuose yra per daug pinigų, korupcijos, per daug finansinių pagundų, jėgos žaidimų, politikos, todėl reikia trauktis iš ten ir būti kažkur kitur. Pasak jų, nedidelio miestelio bendruomenė daug dvasingesnė už didelio sugedusio miesto.
Miestų reikšmė mažėja
L. Donskis pasakojo, kad požiūrį, kai pasaulis buvo dalijamas į centrą ir provinciją, o centras buvo itin aukštinamas, pradėjo keisti XX a. realijos. Pirmasis išpranašavęs, kad didelio miesto reikšmė gyvenime mažės, buvo kanadietis medijų teoretikas, literatūros teoretikas ir profesorius Maršalas Makliuvenas. Jis spėjo, kad pasaulis virs globaliniu kaimu, t. y. kad nebebus jokio skirtumo, kur gyventi - dideliame ar mažame mieste, kultūra ir informacija bus pasiekiama visur.
Pasak filosofo, XX a. atsirado ir daugiau žmonių, kurie teigė, kad žmonija liausis gręžiotis į didžiuosius miestus, nustos apgailestauti, kad jie gyvena ne sostinėje.
L. Donskis pastebėjo, kad pastaraisiais metais požiūris į centrą ir provinciją išties labai pasikeitė. Provincija yra tapusi nebe keiksmažodžiu, o gražiu žodžiu. „Bėgimas iš didelių miestų yra nebe nauja tendencija. Amerikoje ji kilo gal prieš 20 metų. Labai daug žmonių palieka didmiesčius, suvokia, kad ten gyventi yra visiškai neprasminga ir neįdomu. Dabar tai darosi madinga ir Europoje, ypač Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje. Manau, kad ateityje ši tendencija pasieks ir Lietuvą“, - svarstė jis.
Sostinėse bendravimo erdvė sugadinta tuštybės
Filosofas pasakojo apie Lenkijoje prasidėjusį sąjūdį, kurio iniciatorius, idėjinis vadas yra žymus lenkų rašytojas, eseistas, kultūros veikėjas Čiuževskis. „Jis Lenkijoje pradėjo sąjūdį, kuris reiškia bėgimą iš Varšuvos. Sąjūdžio iniciatoriai mano, kad sostinės sugadina intelektualinį kultūrinį gyvenimą, nes jose yra per daug biurokratų, per daug susireikšminusių žmonių, kurie nepastebi tikrų dalykų, tikro gyvenimo. Sostinėje, pasak Čiuževskio, visišką bankrotą patiria normalus žmonių bendravimas. Žmonės čia nebemoka džiaugtis gyvenimu, o svarbiausiu dalyku tampa tai, ką pateikia žiniasklaida. Čiuževskis įsitikinęs, kad norint iš naujo atrasti bendravimo su žmonėmis džiaugsmą reikia gyventi ten, kur žmonės mėgaujasi bendravimu ir turi apie ką kalbėti, kur juos sieja bendros temos“, - kalbėjo L. Donskis.
Čiuževskio pradėto sąjūdžio iniciatoriai ir jo pasekėjai iš Varšuvos persikėlė gyventi į Lenkijos ir Lietuvos pasienyje esantį nedidelį miestelį Seinus – į vietą, kur nėra tuštybės kaip sostinėje, o žmonių bendravimo erdvė nėra sugadinta. „Seinuose veikia puikūs kultūros klubai, kuriuose lankosi garsūs poetai, politikai, filosofai, žurnalistai, vyksta konferencijos, seminarai, koncertai, plenerai. Tai puikus pavyzdys, kad mažame miestelyje kultūrinis gyvenimas gali būti daug turiningesnis ir įdomesnis nei sostinėje. Nes viską kuria ne vieta, o žmonės ir jų veikla“, - kalbėjo L. Donskis.
Lietuva yra tapusi centralizuota šalimi
Kalbėdamas apie provincijos fenomeną Lietuvoje, L. Donskis pastebėjo, kad šiuo metu Lietuva yra labai centralizuota šalis. Pasak jo, centralizuotos šalies modelis susiformavo po 1990 m. „Jei Latvija visada buvo laikoma vieno didelio miesto šalimi - buvo Ryga ir likusioji Latvija, - tai Lietuvai tokia centralizacija sovietmečiu nebuvo būdinga. Lietuva buvo ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Klaipėda. Lietuva buvo daugelio kultūringų miestų šalis“, - pastebėjo filosofas.
Pasak L. Donskio, dabartinė Lietuva, palyginti su sovietmečiu, yra labai centralizuota. Pasak jo, jei tokiose centralizuotose šalyse kaip Prancūzija, Rusija centralizmo ištakos yra atėjusios iš absoliutinių monarchijų, kuriose buvo labai menka savivalda, tai Lietuvoje centralizmas nėra istorinis ir formavosi ant visai kitokių pamatų. L. Donskis centralizmo formavimąsi Lietuvoje sieja su pirmaisiais nepriklausomybės metais.
„Po 1990 metų Vilnius pirmą kartą modernios Lietuvos istorijoje tapo tikra sostine, tada pirmą kartą savo istorijoje pradėjome jį absoliutinti. Vilniuje prasidėjo labai greita turto, galios akumuliacija. Manau, kad greitas jų kaupimas pakenkė miestui, padarkė jį architektūriškai. Vilnius tapo glamūrinis, žvilgantis. Viena vertus, vakarietiško gyvenimo atėjimas pakeitė šalį į gerą, atsirado daugiau ekonominės laisvės, daugiau galimybių, bet administravimo ir vietinės politikos sferoje įvyko blogų dalykų. Finansinė galia ir galimybės nepakėlė politinės kultūros, priešingai, kai kuriais atvejais net ją pasmukdė. Dar prisidėjo tai, kad Lietuvoje yra labai silpna savivalda, ir taip atsirado naujo tipo centralizmas“, - kalbėjo L. Donskis.
Pasaulis ten, kur gyvename
Filosofas džiaugėsi, kad mūsų šalyje atsiranda vis daugiau vietų, kuriose kuriama alternatyva tokiam centralizuotam modeliui. „Jau nekalbu apie Gargždus, kuriuose yra labai daug šį miestą mylinčių žmonių, įgyvendinančių įvairias gražias iniciatyvas. Dar viena vieta Lietuvoje su savimone yra Kėdainiai. Juose irgi yra žmonių, kurie myli miestą ir nori jį gražinti, kuriems ne tas pats, kur jie gyvena. Dar vienas miestas, kur stiprėja vietos savimonė, yra Šilutė“, - kalbėjo filosofas.
L. Donskis teigė, kad vienas iš būdų aktyvinti kultūrinį gyvenimą nedideliuose miestuose yra į juos perkelti įvairius sostinėje vykstančius renginius. Jis teigė, kad Švedijoje, Suomijoje jau seniai vyrauja tendencija, kad pirmiausia valstybės finansavimą gauna tie renginiai, kurie vyksta ne sostinėje. „Švedai ir suomiai tai daro sąmoningai, kad visas kultūrinis gyvenimas nebūtų sukoncentruotas tik sostinėse. Literatūros forumai, plenerai, džiazo festivaliai vyksta mažesniuose miestuose ir dažnai tampa tų miestelių tradiciniais renginiais. Manau, tradicija gerus renginius iš Vilniaus perkelti į kitus miestus galėtų atsirasti ir Lietuvoje, tai tikrai mažintų centralizmą“, - teigė L. Donskis.
Jis pastebėjo, kad kitas dalykas, kuris aktyvina kultūrinį gyvenimą nedideliuose miestuose, yra talentingi žmonės: „Yra daug žmonių, kurie yra labai talentingi, bet sostinė jų niekada neprisiviliotų, nes jie per daug stipriai susiję su savo gyvenama vieta, ir jų iš ten neišplėši. Juk neįmanoma net įsivaizduoti Klaipėdos be Gintaro Grajausko, Palangos be Rolando Rastausko, Druskininkų be Kornelijaus Platelio.“
L. Donskio manymu, jei visi minėti dalykai nedideliuose miesteliuose stiprės, tai ateityje provincijos sąvoka gali įgyti pačią gražiausią prasmę arba apskritai būti nustota vartoti. „Man atrodo, kad pasaulis yra ten, kur mes gyvename. Svarbiausia ir gražiausia yra tai, kas yra susiję su mūsų pasirinkimais, su mūsų neabejingumu“, - savo apmąstymus reziumavo filosofas.
Milda JUDELYTĖ
