Be viešosios erdvės ir diskusijos nėra demokratijos. Tai paprasta tiesa, bet ją verta vis dažniau pakartoti, nes nuo viešosios erdvės autentiškumo priklauso ir demokratijos lygis bei kokybė.
Skirtingai nuo antikinių Atėnų, šiandien nebereikia rinktis aikštėje tam, kad galėtum diskutuoti pamatiniais valstybės ir politinės bendruomenės klausimais. Spaudos ir žurnalistikos epochoje (XIX-XX a.) agora, viešoji erdvė ir politinės bendruomenės susirinkimo aikštė, persikėlė į spaudą, o interneto ir televizijos eroje ji pasidarė virtuali.
Kokia gi mūsų viešoji erdvė? Ar ji apskritai egzistuoja mūsų aptrupėjusiame politiniame gyvenime? Suvokiant, kad viešoji erdvė tiesiogiai veikia ir net kuria didžiąją politiką, kyla klausimas, ar šiuo metu liūdnai atsivėrusi mūsų politikos degradacija, jos nusiritimas į brutalią valdžios paėmimo ir jos išlaikymo bet kokia kaina mechaniką tiesiogiai nesisieja ir su mūsų viešosios erdvės suprimityvėjimu.
Surogatas nr. 1: TV pokalbių šou
Mūsų televizijoje apstu vadinamųjų pokalbių šou, kuriuose vyksta politikų debatai įvairiais klausimais - žiūrovams dalyvaujant tiek studijoje, tiek prie televizijos ekranų, o sykiu ir skambinant bei užduodant klausimus.
Šie šou remiasi aštriais ir karštais įvykiais, kurių aptarimui skirtos diskusijos. Iš tikrųjų tai nėra diskusijos - rimta diskusija neįmanoma be patikimos informacijos apie ginčo objektą ir be skirtingas pozicijas ginančių pusių išsamaus susipažinimo su dalyku ar situacija, dėl kurios verda ginčas.
Dažniausiai tai, ką mes matome televizijoje, yra išankstinių nuomonių, kurių niekas niekaip negali paveikti, išsakymas palydint jas spontaniško pykčio proveržiais ir stipriu žodynu. Iš esmės tai žodinės orgijos, agresyvios ir vulgarios kalbos debošai, kuriais negrabiai simuliuojama piliečių diskusija ir politiniai debatai.
Nė neminiu, kad tokių pokalbių šou vedėjai paprasčiausiai režisuoja diskusiją iš anksto mušdami žmones kaktomis ir provokuodami nervingus ir nemalonius susidūrimus. Pakanka norinčiam pasisakyti žmogui neduoti mikrofono dešimt minučių, ir tada, pagaliau gavęs progą pasisakyti, vargšas žmogelis jau ne kalbės, o riaumos kažkokį neartikuliuotą ir kupiną įsiūčio tekstą.
Kita vertus, esama čia ir politinės konjunktūros bei išankstinio užsakymo - nesunku pajusti, kam simpatizuoja tokių šou vedėjai ir kas, jų nuomone, tiesiog privalo laimėti debatus.
Ar TV pokalbių šou skirti piliečiui?
Liūdniausia, kad po tokių debatų absoliučiai niekas nesikeičia. Žmonės nėra informuojami, jie neišgirsta įvykių analizės. Vietoje jos jiems peršama infantili „mūsiškių“ ir „svetimųjų“ kovos schema, kurioje visi visada lieka prie savo nuomonės - nesvarbu, kas vyktų ir kas ką kalbėtų.Čia paprasčiausiai įjungiamas psichologinis mechanizmas, veikiantis sporto sirgalių arba masinių renginių žiūrovų atveju - išskyrus itin retus atvejus, svarbi ne tiesa, ne garbingas žaidimas, ne estetinė dimensija, o pergalė ir intensyvūs išgyvenimai. Kai „mūsiškiai“ spardo „svetimuosius“, įjungiamas mentalinis blokas, kuris leidžia tuo nesipiktinti, o priešingai, džiūgauti ir triumfuoti.
Pasekmės? Politinių diskusijų kultūros nesiformavimas, socialinės analizės nebuvimas ir didžiulė manipuliacijos masine sąmone galimybė dėl visiško žmonių nesiorientavimo, kas vyksta šalyje ir visuomenėje. Politinės sąmonės smukdymas, politinio leksikono vulgarinimas, socialinės apatijos didinimas ir orientavimasis į žmogų, iš principo atsisakantį analizuoti, koreguoti savo elgesį, šviestis ir mokytis.
Kita vertus, esama čia ir akivaizdaus pataikavimo tiems politikams, kurių menkas išsilavinimas ir akis badantis neprofesionalumas leidžia jiems komfortabiliai jaustis tik pokalbių šou, o ne analitinėse laidose. Tiesa, pastarosios kaip ir neegzistuoja Lietuvoje, todėl tolimesnei politikos degradacijai, žmonių nupilietinimui ir politinės sąmonės liumpenizacijai atverti visi keliai.
Surogatas nr. 2: interneto anonimų karai
Kitas viešosios erdvės surogatas - tai internetiniai anoniminiai komentarai. Sunku pasakyti, kokia jų paskirtis ir funkcija. Neretai atrodo, kad anoniminiai komentatoriai gyvena savo gyvenimą, nepriklausomą nuo to, kas rašoma jų esą aptariamame straipsnyje ar komentare. Jie bendrauja tarpusavyje, kuria savitas komunikacijos formas ir net improvizuoja naujas tapatybes bei naujo tipo virtualinę minią - ką gi, internetinė nirvana ištrina pirminę tapatybę ir individualybę, tad turbūt malonu pabūti Niekuo.
Bet tai tik vienas anoniminių komentarų raiškos požymis. Kitas yra tas, kad paliekant anonimams jų kanalą, nė per nago juodymą nesiplėtoja pilietinė diskusija ir politinė sąmonė.
Kol aš neidentifikuoju ir neįvardinu savęs, aš nesu nei pilietis, nei politinis individas. O diskutuoti su interneto maskaradine kauke, t.y. vadinamuoju „nicku“ (nuo anglų k. žodžio „nickname“ - slapyvardis), ar virtualinės išvietės užrašu, skelbiančiu visą „žiaurią ir didžiąją tiesą“ apie aptariamo teksto autoriaus kilmę, išvaizdą bei veiklos motyvus, gali tik ne visai save gerbiantis arba kompleksuotas žmogus.
Jei diskusijoje dalyvauja savo vardą ir pavardę bijantys pasirašyti žmonės, atveriama kone tobula niša psichiškai nestabiliems žmonėms ir patologiškiems dalykams - šmeižtui, žeminimui, neapykantos proveržiams.
Kita vertus, čia puikiai jaučiasi ir tie, kurių pašaukimas yra rašyti užsakomuosius puolimus, anoniminius skundus ir paskvilius.
Pagaliau vieša paslaptis, kad didelė anoniminių komentarų dalis atkeliauja iš Seimo, tad čia vyksta užsakomoji kova dėl viešosios nuomonės - žinoma, tam būtina pažeminti nepatinkančius komentatorius.
Neatsakingumo už nieką palaima
Kad ir kaip būtų, nenoriu demonizuoti ar karikatūrinti internetinių komentarų - juose esama ir puikių, taiklių, dalykiškų pastabų. Esama ir nuoširdžių vertinimų. Bet keista, kad mūsų internetinės spaudos redaktoriai nepareikalauja, kad žmonės pasirašytų savo vardą, pavardę ir elektroninį adresą. Taip būtų galima nesunkiai atsikratyti internetinių anoniminių banderlogų, įžeidinėjančių žmones ir nuodijančių sąmonę.
Apskritai mūsų internetinę spaudą (skirtingai nuo televizijos) vertinčiau kaip didelį ir vilties ateičiai teikiantį laimėjimą, kurio dėka greičiausiai ir pavyks pasiekti lūžį viešosios erdvės kūrimo darbe.
Bet pats laikas būtų atsikratyti viešosios erdvės surogatų arba bent jau kanalizuoti juos taip, kad savos ir svetimos tapatybės trynimas vyktų tam reikalui skirtoje nišoje ir, žinoma, abipusio sutikimo pagrindu.
O tai, kas šiuo metu vyksta mūsų didžiojoje politikoje, politinės sąmonės ir etikos požiūriu tiesiogiai siejasi su anoniminių komentarų sfera. Ir vienur, ir kitur nesilaikoma civilizuoto elgesio normų. Ir vienur, ir kitur loginę argumentaciją bei žinias keičia paties žemiausio lygio plūdimasis. Ir vienur, ir kitur išplautos visos sąvokos ir atmestos visos vertybės.
Galiausiai ir vienur, ir kitur nebėra laisvai įsipareigojusio ir atsakingo individo. Yra tik kaitaliojamos socialinės kaukės - lygiai kaip ir „nickai“ - ir palaimingas neatsakingumas už nieką.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
