Akivaizdu, kad tikrai ne Amerika, o veikiau pačios Europos pagimdytos totalitarinės ideologijos ir jas įkūniję kriminaliniai režimai suskaldė (o jų paveldas ir sukeltos traumos iki šiol dar vis tebeskaldo) Europą. Bet antiamerikanizmo ištakos yra gerokai gilesnės - jos glūdi Europos romantikų įnirtingose atakose prieš tai, ką jie įvardijo kaip vulgarų materializmą ir nedvasingumą.
Vokiečių poetai ir filosofai, savąją Kultur ir Bildung, t.y. dvasingą ir gilią kultūrą, statę priešpriešiais Zivilisation - lėkštai, banaliai, nekūrybingai, paviršiumi slystančiai civilizacijai, pastarąją iš pradžių tapatino su Švietimo epochos sukurta kosmopolitine ir universalistine prancūzų kultūra, o ilgainiui savo antiprancūzišką sentimentą išvertė į neapykantą mokslo, technikos ir vulgaraus komforto triumfą prieš tikrąsias dvasines vertybes simbolizavusiai Amerikai.
Tereikia prisiminti, ką antimodernistiniai XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės Vakarų Europos rašytojai rašė apie Amerikos plutokratiją, esą pagrįstą tik mokslo ir technikos pažanga bei materialinio komforto vaikymusi. Amerikos tapatinimas tik su kapitalizmu, vulgarumu ir besiele civilizacija, dvasingos kultūros sąvoką pasiliekant tik sau ir savo tautai, ne tik suteikė papildomą ginklą antimodernistams, bet ir leido pradėti demonizuoti kitas tautas bei jų kultūras.
Šioji moderniosios barbarybės ir kolektyvinio pamišimo forma pasiekė kulminaciją XX a., kada apie individą buvo galutinai pradėta spręsti tik pagal jo(s) klasę, rasę, lytį ir tautybę.
Pravartu būtų prisiminti genialaus, bet politiškai gan pavojingo mąstytojo, vokiečių kultūros filosofo ir didžiojo Vakarų žlugimo pranašo Oswaldo Spenglerio idėją, kad Amerika tiesiog tobulai įkūnija Vakarų civilizaciją, kuri yra ne kas kita, o Vakarų kultūros mirties fazė ir bet kokio kūrybingumo pabaiga. Amerikos iškilimas simbolizuoja Europos saulėlydį ir mirtį, lygiai kaip civilizacija reiškia kultūros pabaigą.
Tad Amerika Spengleriui buvo atitikmuo to, kuo Romos imperija tapo antikiniame pasaulyje - visko, kas kažkada buvo didinga, išsigimimu ir pabaiga. Ne veltui tad Spengleris nuėjo taip toli, kad net aptiko morfologinį Romos imperijos ir Amerikos artimumą, o kartu ir, jo žodžiais tariant, stulbinantį senovės Romos senatorių ir JAV politikų veidų panašumą.
Neapykanta Amerikai ilgai brendo ir rusų politinėje sąmonėje bei kultūroje - kartu su kitomis antivakarietiškomis rusų obsesijomis ir antimodernistiniais sentimentais. Ir jie savo dvasingumą, religingumą bei simfoninę tautos vienybę (sobornost) priešpriešino esą fragmentuotai Amerikos visuomenei, jos brutaliam materializmui, komercializmui ir industrializmui, o galiausiai ir tariamam amerikiečių dvasios skurdui.
Amerikofobija Rusijoje niekada nebuvo vienalypė. Tiek carinėje Rusijoje, tiek Sovietų Sąjungoje JAV atžvilgiu visada būta stiprios ambivalencijos - rusai Amerikos kone instinktyviai nemėgo ir ją visaip menkino, bet sykiu slapčiomis ja žavėjosi. Rusų politinėje vaizduotėje Amerika tapo jų beveik neįsisąmonintu alter ego ar net reikšminguoju Kitu - didžiuoju papildiniu, sykiu ir slapta svajone, kurios atvirai išsakyti neleidžia tik pažeistos imperinės rusų ambicijos.
Sovietų Sąjungoje tariama neapykanta “imperialistinei ir rasistinei” Amerikai dažniausiai buvo ne kas kita, o iš nelaimingų sovietinių žmonių kančių, pažeminimų, frustracijos ir slapto pasidygėjimo sovietiniu rojumi sufabrikuota kolektyvinė isterija, kurioje būta ne tiek fanatizmo ir tikros klasinės ar ideologinės neapykantos, kiek vienintelės galimybės susirasti režimo legalizuotą priešą ir demoną savo pražudyto ir paniekinto gyvenimo beprasmybei išrėkti...
O fabrikavo šią neapykantą ciniški sielų inžinieriai - propagandistai ir ideologai, pavertę orveliškų neapykantos dviminučių organizavimą savo profesija ir keliu į sėkmę. Beje, panašų neapykantos nūdienos Amerikai ir Izraeliui fabrikavimo (iš korupcinių ir kriminalinių režimų paniekintų jų pačių visuomenių kančios ir frustracijos) mechanizmą galima atsekti daugelyje arabų ir apskritai musulmoniškų šalių.
Neapykanta - ypač neapykanta, kanalizuota iš kančios ir frustracijos - linkusi rinktis vis naujus taikinius ir kaitalioti savo objektus. Ji yra nesunkiai perkeliama ir transponuojama. Jeigu neapykanta ir priešų paieškos, kaip dominuojanti santykio su pasauliu forma ir sykiu vienintelis savęs teigimo būdas, jau egzistuoja, tai objekto suradimas arba pakeitimas yra tik laiko klausimas.
Pagaliau priėjome pačią svarbiausią ir paslaptingiausią figūrą šioje partijoje - Prancūziją. Jei pasaulyje ir egzistuoja toks dalykas kaip vienu metu liepsnojančios meilės ir neapykantos ryšys tarp tautų ir šalių, tai geriausias šito pavyzdys būtų JAV ir Prancūziją daugiau nei du šimtus metų siejantis odi et amo ryšys.
1777 m. lemiamose JAV nepriklausomybės kovose kariavęs ir lemtingas pergales amerikiečiams padėjęs pasiekti, o 1779 m. Prancūzijos vyriausybę dar ir įkalbėjęs padėti JAV markizas Lafayette’as tapo ne tik Amerikos didvyriu, bet ir simbolizavo abiejų tautų žygį prieš moderniajai politinei sąmonei ir laisvei kelią pastoti mėginusią Britų imperiją. Amerikos simbolis - Laisvės statula - buvo atgabenta į JAV kaip prancūzų tautos dovana amerikiečių tautai ir sykiu kaip simbolinės Senojo ir Naujojo pasaulių, nuvertusių monarchiją ir įtvirtinusių respublikos idealus, vienybės ženklas.
1835 m. prancūzų diplomatas ir politinis mąstytojas Alexis de Tocqueville’is parašė savo garsiąją “Demokratiją Amerikoje” - veikalą, tapusį politinės filosofijos klasika. Subtilioje Amerikos įstatymų ir politinių institucijų analizėje jis konstatavo tuos Europos ir Amerikos skirtumus, kurie ir šiandien itin vykusiai paaiškintų pleišto tarp šių moderniosios civilizacijos bastionų įvarymo priežastis.
Įžvalgus ir konservatyvus mąstytojas Tocqueville’s pajuto, kad Amerika yra ne tik dinamiškesnė bei individualistiškesnė, bet ir gerokai religingesnė bei konservatyvesnė už Europą. Simpatiją Amerikos atvirumui ir taikiam religijų sugyvenimui joje pajutęs Tocqueville’is nuogąstavo, kad gerokai radikalesnė ir visiškai sekuliarizuota Europos demokratija ilgainiui gali išsigimti į masių tironiją.
Kita vertus, Paryžius Amerikos rašytojams ir intelektualams - turbūt nuo Ernesto Hemingway’aus laikų - yra tapęs ne tik kultūrinės traukos centru, bet visos Europos grožio bei rafinuotumo įsikūnijimu.
Tad kas ir kaip įvarė fatališką pleištą tarp šių dviejų didžiųjų tautų ir šalių?
Visų pirma jį įvarė pažeistos prancūzų imperinės ambicijos. Prancūzija nuo XIX a. pabaigos niekaip negali susitaikyti su tuo faktu, kad pasaulyje įsivyravo anglų kalba ir anglo-amerikiečių politiniai idealai bei vertybės. Ameriką nuolat kaltinanti kultūriniu imperializmu Prancūzija iš tikrųjų pati daugiau nei bet kas kitas Vakarų pasaulyje yra apsėsta paties tikriausio kalbinio ir kultūrinio imperializmo. Amerika niekam neperša savo kultūros ir nieko neverčia žiūrėti menkaverčius filmus.
Prieš Prancūzijos kalbinę policiją, į teismą patraukiančią ir administracinėmis bausmėmis baudžiančią valdininkus už angliškų žodžių vartojimą oficialiose kalbose ir raštuose, it kūdikis tyra ir nekalta atrodo mūsų kalbininkų laikysena. Charles’io de Gaulle’io pradėta ir visais požiūriais tiesiog kvaila, pačios Prancūzijos orumui ir reputacijai kenkianti antiamerikietiška isterija tik dar labiau atvėrė pažeistas imperines Prancūzijos ambicijas.
Joms įgyvendinti Prancūzija neabejotinai pamėgins pasinaudoti Europoje stiprėjančia amerikofobija ir vadinamąja bendrąja Europos Sąjungos užsienio politika (jei tokia politika apskritai kada nors egzistuos, nes tuo po šokiruojamai arogantiškos Jacques’o Chiraco tirados prieš Rytų ir Vidurio Europos šalis jau dabar galima rimtai abejoti - šių šalių istorinė amnezija nekamuoja, o ir chamiško Chiraco įžeidimo jos Prancūzijai niekad neatleis).
Frankofonijos idėjos plėtojimas, tam pasitelkiant buvusių Afrikos ir Azijos kolonijų frankofoniškus bei frankofiliškus elitus, lygiai kaip ir alternatyvios, t.y. prancūzų kalbą skleidžiančios ir ją tikrąja lingua franca vėl paverčiančios, globalizacijos idėja tik pabrėžia anglofobišką ir amerikofobišką Prancūzijos obsesiją bei jos moralinį provincializmą.
Vieša paslaptis, kad prancūzų, vokiečių ir skandinavų šalių akademikai (dažniausiai - kairuoliai ir kultūriniai arba ideologiniai rusofilai) neretai šaiposi iš tariamo Amerikos vulgarumo ir kičo. O tiesa yra tokia, kad geriausiems JAV universitetams Europos universitetai, deja, nė iš tolo neprilygsta, lygiai kaip tiesa yra ir tai, kad Vakarų Europa stipriai nusileidžia Amerikai visa savo intelektualine kultūra.
Gal Europos pacifistams (kurių, beje, niekada nešokiravo Sovietų Sąjungos raketos, dešimtmečius nukreiptos į Vakarų Europos sostines), kairuoliams ir antiglobalistams Amerika siejasi tik su jos masine kultūra ir “McDonaldais”. Pagaliau tai jų problema. Man Amerika visų pirma asocijuojasi su jos nemaria literatūra, džiazu, Woody Alleno ir Wayne’o Wango kinematografu, sykiu ir tokia lektūra kaip “The New York Review of Books”.
Deja, labai retai tesusimąstoma apie tai, kad dabartinis antiamerikanizmas ir jo protrūkis Vakarų Europoje yra tiesiog Sovietų Sąjungos pomirtinė grimasa. Vakarų Europos kairuoliams, nuo 1968 m. atvirai garbinusiems Marxą, Leniną, Staliną, Mao ir menkesnio kalibro XX a. diktatorius bei radikalus, Amerika yra tiesiog kapitalizmo ir buržuazinio imperializmo tvirtovė. Šitam, Raymond’o Arono žodžiais, XX a. intelektualų opiumui neatsispyrė ir daugelis iškilių asmenybių - pakanka prisiminti Jeaną Paulį Sartre’ą, pašlovinusį ne tik ciniškiausius ir baisiausius ano meto pasaulio diktatorius, bet ir tapusį mylimiausiu radikalų bei politinių teroristų autoriumi.
Antiamerikanizmą galima nesunkiai paaiškinti ir gerokai senesniu, daug gilesnę tradiciją turinčiu Europos kultūriniu virusu - antisemitizmu. Ypač pažymėtina nauja ir šiuo metu ne dienom, o valandom stiprėjanti antisemitizmo, besimaskuojančio Izraelio ir JAV politikos kritika, banga Europoje. Antiamerikietiškasis sentimentas ir modernusis ideologinis antisemitizmas paprastai žygiuoja koja kojon.
Kairysis antisemitizmas Europoje žydus nuo XIX a. (t.y. nuo Pierre’o Josepho Proudhono, Eugeno Karlo Dühringo ir Karlo Marxo veikalų) tapatino su buržuazija, kapitalizmu ir proletariato išnaudojimu. Mūsų dienomis, kada nė kvapo nebeliko žlugusios marksistinės doktrinos aprašytojo nelaimingo ir kenčiančio proletariato, savotišku erzacproletariatu kairuoliams netruko tapti spalvoti imigrantai ir Izraelio skriaudžiami arabai.
Sykiu visoje Europoje niekada netrūko ir dabar netrūksta sąmokslo teoretikų, šventai įtikėjusių į žydų visagalybę Amerikoje. Tad antiamerikanizmą galima laikyti ir rafinuota antisemitizmo atmaina arba tiesiog užmaskuotu ir perkeltu antisemitizmu.
Ironiškiausia, kad postmodernia, postkapitalistine ir ideologiškai sekuliarizuota save išdidžiai laikanti Europa šiandien vis dažniau atveria po trapiu moderniojo projekto luobeliu glūdinčias ir nesėkmingai maskuojamas, iš XIX ir XX a. atkeliaujančias savo traumas bei fobijas.
