Pasibaigę šalies prezidento rinkimai nenumaldomai kelia dar vieną dilemą. Iki kokios ribos galima kritikuoti būsimą pirmąjį šalies asmenį, už kurį balsavo didelė dalis rinkėjų? Ar apskritai egzistuoja skiriamoji riba tarp išrinktojo prezidento politinės bei moralinės reputacijos ir jo reprezentacinės funkcijos?
Kitaip tariant, kaip išlaikyti visame civilizuotame pasaulyje natūralią ir privalomą pagarbą padarytam tautos sprendimui ir pasirinkimui, o sykiu ir lojalumą išrinktajam asmeniui, jei neturi jokio pagrindo gerbti paties išrinktojo?
Tai nėra paprasta. Man asmeniškai ne tik sunku, bet paprasčiausiai neįmanoma gerbti politiko, kurio sukurtoji politinė partija vienintelė iš visų didelių ir reikšmingų šalies politinių partijų atsisakė nutraukti bendradarbiavimą su Vytauto Šustausko ir Mindaugo Murzos partijomis, politiko, kurį šie fašistuojantys radikalai parėmė ir kuris nesibodėjo savo rinkiminėje kampanijoje panaudoti nacių simboliką. Aš niekada nepaduosiu rankos žmonėms, kurie, užuot susivokę ir apgailestavę, kad persistengė ir suklydo panaudodami trečiojo reicho erelius bei fakelus ir tuo mirtinai įžeisdami ne tik Lietuvos žydus, bet ir visą istorinės atminties bei savigarbos nepraradusią visuomenę, iki šiol daro ciniškas grimasas ir elgiasi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Nelengva gerbti išrinktąjį ir dėl kitų priežasčių. Dėl sunkių ir skaudžių padarinių šalies politinei reputacijai, kurių mes jau sulaukėme ir kurių, sprendžiant iš pirmosios elekto kalbos, Lietuvą prilyginusios Rusijos gubernijai, dar nemažai sulauksime. Dėl į istoriją tikrai įeisiančios rinkimų kampanijos, įklampinusios elektą ir visą jo kariauną į permanentinį melą, manipuliacijas masine sąmone, smegenų plovimą ir akivaizdžiai pradėtą patį tikriausią informacinį karą prieš Prezidento Valdo Adamkaus simbolizuojamą proamerikietišką ir provakarietišką Lietuvos orientaciją.
Pagaliau ir dėl to, kad šitų žmonių dėka Rusija suprato, jog su mūsų šalimi šiuo metu galima elgtis kaip tik nori ir daryti joje ką tik nori - ir dar už apgailėtinai menkus pinigus. Vytautas Landsbergis jau seniai mūsų žiniasklaidos demonizuotas. Jo balso klauso tik turintieji politinės analizės ar bent jau minimalios įžvalgos galią. Tokių, žinoma, visada buvo ir bus mažuma. O netrukus mūsų elektas pasikeis vietomis su modernios ir vakarietiškos Lietuvos simboliu tapusiu Valdu Adamkumi.
Žinoma, mūsų elektas turbūt jau ir dabar supranta, kad jam geriau iškart atsisveikinti su svajonėmis apie savo moralinį autoritetą Lietuvoje. Kad ir kokį naują Golemą iš jo mėgintų padaryti mūsų ir rusų imagologai, net ir jie bejėgiai savo nuolat kuriamą ir koreguojamą muliažą nors per šviesmetį priartinti prie Valdo Adamkaus tarptautinės politinės ir moralinės reputacijos. Cinikas tiesiog pagal apibrėžimą negali tapti moraliniu autoritetu. Tad elektui belieka tik parafrazuoti garsiąją Richardo Nixono frazę: “Man nereikia meilės, man pakanka pagarbos”. Mūsų elekto atveju būtų kaip tik priešingai: “Man nereikia pagarbos, man pakanka meilės.” Suprantama, antrosios Lietuvos meilės.
Mūsų elekto situacija tikrai nėra unikali. Slovakijos šviesuomenė dar ne per seniausiai bjaurėjosi Vladimiru Mečiaru. Ne tik slovėnų, kroatų art kitų buvusios Jugoslavijos tautų, bet ir pačių serbų inteligentija (su nedidelėmis išimtimis) su panieka ir pasidygėjimu žvelgė į Slobodaną Miloševičių. Mano paties ką tik įvykę susitikimai ir bendravimas su rusų inteligentais įvairiuose Vakarų Europos kultūriniuose forumuose byloja, kad neką geresnė yra ir mūsų elekto bei visos jo kariaunos idealo Vladimiro Putino reputacija tarp Rusijos inteligentijos. Ir jis yra odiozinė figūra mąstančių žmonių akyse. Ne tik už valdomą demokratiją, bet ir už Čečėniją bei nesikeičiančią Rusijos geopolitikos paradigmą.
Bet neverta susitelkti vien prie autoritarinių figūrų. Pažvelkime kad ir į pačią moderniosios liberalinės demokratijos citadelę - JAV. Visi, nors kiek pagyvenę nūdienos JAV ir pabendravę su šios šalies akademinės sferos žmonėmis, žino, jog Amerikos intelektualai niekaip nepajėgia paslėpti savo gilios antipatijos dabartiniam savo prezidentui George’ui W. Bushui.
Šaipomasi ne tik iš jo daromų kalbos klaidų ir prasčiokiškų manierų (nors Teksaso “rednecko”, t.y. grubaus ir netašyto vyrioko ar tiesiog mužiko, manieros gali būti sąmoningai naudojama Busho įvaizdžio detalė). Gerai žinomas, ganėtinai spalvingas amerikiečių posakis “son of a bitch” (kalės vaikas, šunsnukis) ne per seniausiai Kalifornijoje buvo transformuotas į sparnuotą frazę “son of a Bush” (Busho išpera). Suprantama, šioje vietoje turiu skubiai pridurti, kad būčiau laimingas, jei mūsų elektas nors iš tolo primintų George’ą W. Bushą. Deja, iki Busho mūsajam - kaip iki Jupiterio. Dream on.
Vis dėlto kad ir kiek demokratams labiau simpatizuojanti ir į kairę labiau orientuotai politikai pritarianti didelė JAV akademikų ir intelektualų dalis nemėgtų JAV prezidento respublikono G. W. Busho (beje, ne antraeilis vaidmuo šioje priešiškumo Bushui istorijoje tenka ir sunkiai, anaiptol ne akivaizdžiai jo pergalei prieš demokratų kandidatą Alą Gore’ą), ši antipatija anaiptol neperauga į nepagarbą pačiai JAV prezidento institucijai. Visi puikiai supranta, kad besaikis, jokių ribų nepripažįstantis tyčiojimasis iš prezidento reikštų nepagarbą ne tik jį rinkusiam elektoratui, bet ir pačiai institucijai, valstybei ir jos istorijai.
Be abejo, negailestinga viešųjų figūrų kritika ir demokratinė valdžios kontrolė įeina į pačią demokratijos sąvoką. Aišku ir tai, jog valstybės prezidentas neprivalo tapti visos visuomenės moraliniu autoritetu. Moralė (jei nepainiosime jos su teise ir įstatymų laikymusi ar elementariomis civilizuoto elgesio normomis) apskritai nėra privaloma, lygiai kaip nėra ji ir racionaliai paaiškinama. Tokie prezidentai kaip Valdas Adamkus yra veikiau išimtis, kuri niekada nevirs taisykle.
Tad kiekvienas prezidentas turi būti lydimas pilietinio lojalumo. Negaliu juk aš tyčiotis iš savo paties šalies tyčiodamasis iš asmens, kuris ją reprezentuoja. Lojalumas taip pat įeina į pačią procedūrinės demokratijos sąvoką ir pagarbą įstatymo viešpatijai. Bet kaip asmuo prezidentas niekada negali tikėtis automatiškai kylančios ir privalomos pagarbos sau ir savo artimiausiai aplinkai.
Demokratijoje lojalumas yra laimimas, bet pagarbos gali būti tik nusipelnoma. O ko kam pakanka ir ko kam reikia - individualaus pasirinkimo reikalas.
