Kas sieja keletą, atrodytų, tarpusavyje visiškai nesusijusių įvykių – amerikietės krepšininkės Kathryn Douglas neįvykusios lietuviškos pilietybės istoriją, naftos tiekimo krizę Mažeikiuose ir tragišką Lietuvos valstybės saugumo pareigūno bei diplomato Vytauto Pociūno netektį?
Sieja tai, kad visa tai yra laiko ženklai, atidengiantys dramatišką išmėginimą vėl patiriančią mūsų valstybę ir trapius jos pamatus.
Atrodytų, kas čia tokio, kad svetimšalė sportininkė negavo Lietuvos pilietybės? Iš tikrųjų net ne apie ją čia eina kalba.
Reikalas tas, kad pasigirdę politiniai ir žurnalistiniai signalai nepaliko jokių abejonių, kad jei šalies prezidentas būtų suteikęs Kathryn Douglas Lietuvos pilietybę, visi atviri Rolando Pakso lojalistai bei slapti jo simpatikai būtų nepraleidę saldaus revanšo progos ir pareikalavę apkaltos šalies prezidentui už tariamą dvejopų pilietybės standartų taikymą. Arba mažų mažiausiai teisingumo ministro Raimondo Šukio atsistatydinimo.
Galima retoriniu laikyti klausimą, kiek perversiška ir politinę tikrovę deformuojanti turi būti logika, leidžianti įžvelgti analogiją tarp Jurijaus Borisovo ir Kathryn Douglas. Bet neverta logikos ieškoti ten, kur žūtbūt siekiama revanšo ir vykdomi svetimos valstybės užsakymai bei politiniai scenarijai.
Pirmuoju atveju kalba eina apie Rusijos karinio-pramoninio komplekso veikėją, su vietinių kvislingų pagalba siekusį politinės korupcijos ryšiais paralyžiuoti Lietuvos prezidento instituciją, instaliuojant į ją Rusijos marionetę, manipuliuoti visa politine sistema ir de facto įvykdyti valstybės perversmą.
Antruoju atveju kalba eina apie sportininkę, norėjusią savo ateitį susieti su mūsų šalimi ir atstovauti jos valstybės vėliavai. Nejaugi tai nuodėmė šalyje, kurios krepšinio žvaigždės, gimusios ir išugdytos čia, nemato reikalo žaisti už savo nacionalinę rinktinę?
Tokiomis tariamomis tapatybės ir teisingumo dilemomis galima tik prajuokinti ispanus, kurie dar puikiai mena, kaip argentinietis futbolininkas Alfredo Di Stéfano tapo Madrido „Realo“ ir visos Ispanijos herojumi (jaunystėje gavęs ne tik savo gimtosios Argentinos, bet ir Kolumbijos, o galiausiai ir Ispanijos pilietybes bei pažaidęs už visas šių šalių rinktines), o mozambikietis Eusébio da Silva Ferreira – Portugalijos futbolo legenda. Sąrašą galima tęsti ir pateikti daugybę atvejų, kada svetimšaliams sportininkams būdavo suteikiama šalies pilietybė už nuopelnus tos šalies sportui.
Kiek turi būti deformuota valstybės gyvenimo tikrovė, kad šalies prezidentas taptų tokio lygio mąstysenos, politinių jėgų ir revanšizmo baimės įkaitu? Žinoma, prezidentas Valdas Adamkus pasielgė apdairiai, nepadarė taktinės klaidos ir tuo nesuteikė džiaugsmo paksininkams. Bet už šio pasirinkimo slypinti dilema nėra nei teisinė, nei moralinė. Ji yra tiesiog nejaukiai neadekvati ir daranti gėdą mūsų šaliai.Nuo šito epizodo pereikime į naftos tiekimo krizę Mažeikiuose, kuri tik politiniam naivuoliui gali pasirodyti ekonominė ir techninė problema. Mus dar kartą išmėgina valstybė, iki šiol atsisakanti Lietuvos teisėsaugai išduoti karo nusikaltėlius ir politinius teroristus, Medininkuose nužudžiusius Lietuvos valstybės pareigūnus.
Tai mažų mažiausiai propagandinio, informacinio ir ideologinio karo tąsa, kurio akivaizdoje belieka tik gūžtelėti pečiais, kada kai kurie mūsų politikai pradeda ironizuoti apie tai rašančius politinius komentatorius ir sarkastiškai kalbėti apie juos kaip vietinius Mozes ir panašiai. Negi iš tikrųjų tik toks tėra mūsų profesionaliųjų politikų politinio adekvatumo ir vykstančių procesų analizės lygis?
Apibendrinti nesinorėtų, juolab kad, laimei, į Mažeikių krizę šį kartą sureaguota valstybiniu lygmeniu ir rimtai. Žinoma, šitaip elgdamasi Rusija daro savotišką paslaugą Lietuvai – įvaryti į kampą mūsų politikai anksčiau ar vėliau atsikvošės ir bus priversti galutinai bei negrįžtamai perorientuoti Lietuvą į Vakarus visais požiūriais.
Gerokai pavojingesnė Rusija mums būtų tada, jei ji mėgintų prisijaukinti Lietuvą ir demonstruotų jai didžiausią palankumą. Dabar gi belieka tik džiaugtis, kad kol kas viskas vyksta apnuogintu pavidalu ir be jokio kamufliažo.
Kad ir kaip būtų, Vytauto Pociūno žūtis yra šokiruojantis ir baisus įvykis, kuris neišvengiamai turės atverti mūsų politinės sistemos korupciją ir jos veiksmus, nesuderinamus su strateginiais ir gyvybiniais Lietuvos valstybės interesais.
Lietuvoje jau retenybe tapusiam patriotizmo, lojalumo ir profesionalumo deriniui atstovavęs saugumo pareigūnas, tyręs Rolando Pakso ir Jurijaus Borisovo istoriją bei visas energetikos sąsajas su politika, buvo neabejotinai pašalintas arba dėl to, kad per daug žinojo apie Lietuvos politinio elito korupcinius ryšius, arba dėl savo profesionalumo (t.y. pašalinta stiprioji grandis, neleidusi įsiskverbti į sistemą).
Jei jis tapo Rusijos slaptųjų tarnybų keršto arba Baltarusijos KGB politinės diversijos auka, tam dar galima duoti adekvatų politinį atsaką arba bent jau padaryti išvadas dėl šalies saugumo ir dar oriau nei pirma laikytis brutalių jėgų akivaizdoje.
Gerokai liūdniau, jei su tuo tiesiogiai susijęs šalies politinis elitas arba tiesiog nomenklatūra. Leiskite paklausti, kaip tokios kompetencijos žmogus, tiesiogiai ir efektyviai gynęs valstybę nuo ją apraizgiusio Rusijos ir mūsų pačių penktosios kolonos (beje, kalbančios lietuviškai ir gal net ksenofobiškos paprastų rusų atžvilgiu, tik niekaip nepajėgiančios daryti politikos ir iškilti be svetimos valstybės paramos ir lėšų) voratinklio, galėjo būti išsiųstas iš savo tiesioginės tarnybos į Baltarusiją?
Iki šiol Lietuvoje buvo tenkinamasi politiniu užsispyrėlių sutramdymu arba tiesiog jų pašalinimu iš sistemos. Nė vienas iš jų nebuvo nuteistas ir nesulaukė savo tikrosios vietos Lukiškėse.
Buvusį Darbo partijos lyderį saugo Rusija (lygiai kaip ir karo nusikaltėlius), o su R. Paksu nesusidorojo pati Lietuvos teisinė sistema, tuo tik išduodama, kad R. Pakso politinės šaknys slypi ne tik Rusijoje, bet ir mūsų politinėje-teisinėje sistemoje. (Faktas, kad rinkimų išvakarėse jį netiesiogiai populiarina net šalies valstybinė televizija, verčia griebtis už galvos.)
Šį kartą viskas privalo kažkuo baigtis. Jei mes neišsiaiškinsime, kas ir kodėl nužudė Vytautą Pociūną, vadinasi, iki šiol gyvename teisinės ir savo gyvybinius interesus bei garbę pajėgiančios ginti valstybės fikcijoje. Ant kortos pastatyta nei daugiau, nei mažiau, o Lietuvos valstybės garbė. Tad dabar arba niekada.
Štai taip ir siejasi krepšinis, pilietybė, nafta ir geriausiųjų praradimas.
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
