Prisipažinsiu - nemėgstu vadinamojo PC, arba politinio korektiškumo. Nemėgstu, nes jaučiu ir žinau, jog jis yra manipuliacijų bei socialinės inžinerijos pasaulio dalis, kad ir kiek būtų dangstomas pažangos ir pagarbos žmonėms vualiu.
Bijau, kad PC gan greitai tiesiog privaloma tvarka atkeliaus ir į Lietuvą, kurioje mes matysime dar vieną vakarietiškumo simuliaciją - tyliai ir toliau bus nešvankiai juokaujama, bus laidomi ne patys protingiausi sąmojai apie žmonių skirtumus, bet viešai bus mėginama imituoti tą išorinio padorumo ir konvencinės politinės išminties standartą, kuris nusistovėjo mūsų dienų socialdemokratiniuose Europos sluoksniuose. Todėl apie PC reikia pradėti kalbėti - netrukus politinis korektiškumas taps problema ir Lietuvoje.
Šioje vietoje gali kilti klausimai - nejaugi nuodėminga neleisti kokiam chamui ir nepraustaburniui nepagarbiai kalbėti apie moteris ar kitataučius? Nejaugi mandagumas ir jautrumas kitokiam žmogui neturi būti kultivuojami kaip civilizuoto pasaulio dalis?
Žinoma, šie klausimai mąstančiam ir garbingam žmogui yra retoriniai. Bet PC paradoksas yra tas, kad naujoji politinė bei moralinė cenzūra ir žodyno kontroliavimas nieko bendra neturi su politiniais debatais, atvira diskusija ir tolerancija. Išpažinti vertybes ir užčiaupti burną oponentui nėra tas pats. Lygiai kaip ne tas pats yra ir iš tikrųjų gerbti žmones bei jų skirtumus ir paprasčiausiai sėdėti iš baimės arba konjunktūriškumo prikandus liežuvį, bet kupinam pagiežos (o gal ir neapykantos) tiems žmonėms.
JAV akademikai vis labiau nemėgsta politinio korektiškumo ir visiškai pagrįstai laiko jį grėsme žodžio bei raiškos laisvei. Ironiška, kad politinio korektiškumo terminą 1968-1970 metais išpopuliarino JAV studentiškos revoliucijos vadai, skaitę ir platinę vadinamąją raudoną knygelę (the little red book) - bet juk ji buvo ne kas kita, o QUOTATIONS FROM CHAIRMAN MAO (PIRMININKO MAO KALBŲ CITATOS).
Politically correct (politiškai teisingas) - tai Mao-Tse-Tungo pamėgto posakio vertimas į anglų kalbą. Štai tokia yra tikroji šios sąvokos genealogija. Pridurčiau, kad sovietai naudojo analogišką ideologinę idiomą - žmogus, teisingai suprantantis Partijos politiką. Iš esmės tai reiškė tą patį - teisingo žodyno įvaldymą, leidžiantį nepadaryti lemtingų klaidų kalbant apie Partiją, jos humaniškiausią politiką visame pasaulyje ir, žinoma, genialius jos vadus.
Tiesa, tiesioginė politinio korektiškumo vardan JAV vykdomos socialinės inžinerijos išraiška, vadinamoji affirmative action policy (pozityvaus veikimo politika), ten kelia vis daugiau problemų, nes į universitetus nepriimti, bet geresnius pažymius nei mažumų atstovai turėję kandidatai pradėjo tuos universitetus paduoti į teismą ir jau laimėjo ne vieną bylą. Beje, keletą bylų pralaimėjo ypač uolia pozityvaus veikimo politika garsėjantis Mičigano universitetas.
Europoje pozityvaus veikimo politika, arba, išvertus iš šitos kone orveliškos naujakalbės, politiškai korektiškas žmonių rūšiavimas, buvo perkrikštyta į pozityviąją diskriminaciją. Kaip žinia, pirmenybė priimant žmogų į universitetą ar darbą atitenka ilgą laiką negatyviai diskriminuotos grupės atstovui ar atstovei, kurie nuo tos akimirkos vėl pradedami diskriminuoti, bet šį kartą jau pozityviai.
Mano nuomonė šiuo klausimu yra ganėtinai aiški ir politiškai itin nekorektiška - politiškai korektiškas žmonių rūšiavimas dažniausiai yra tiesiog apverstas rasizmas ir apversta segregacija (o pozityvaus moterų diskriminavimo atveju - aukštyn kojom apversta tos pačios Vakarų moterų taip nekenčiamos patriarchijos logika). Kitaip tariant, tai paprasčiausia grupinio dominavimo modelio inversija mechaniškai keičiant vietomis anksčiau privilegijuotą ir skriaustą grupes.
Jei tuo mėginama paveikti ekonominės ir politinės galios distribuciją, t.y. perskirstyti galią egalitariškiau ir demokratiškiau, galima šitą suprasti, bet tada kyla klausimas, kam tokiai programai įgyvendinti pasitelkiama gan grubi socialinė inžinerija tuo akivaizdžiai nusižengiant garbingos konkurencijos principams?
Mėginimai atitaisyti istorines ir realias moterų ar afroamerikiečių skriaudas kelia supratimą ir pagarbą, bet kodėl visi iki vieno vyrai arba baltieji turi būti laikomi atsakingais už istoriją bei jos sukeltas skriaudas ir traumas, man yra nesuvokiama. Deja, tai veda tik į moralinį determinizmą, užmaskuotą kolektyvinės atsakomybės teoriją bei praktiką, o sykiu ir į brutalią socialinę inžineriją, į kurią Vakarai jau nuslydo.
Jei man kas nors pasakytų, kad savo universitete aš tapau profesoriumi tik todėl, kad esu žydų kilmės, kad žydai anksčiau patyrė daugybę pažeminimų ir kad mano paskyrimas yra atsvaros antisemitizmui kūrimo dalis, tokį pareiškimą laikyčiau savo, kaip akademinio žmogaus, didžiausiu įžeidimu ir nedelsdamas atsisakyčiau profesoriaus vietos tokiame universitete.
Aš išpažįstu profesinę etiką, kuri teigia, kad pagarba kitam mano srities profesionalui ir jo(s) talentui yra mano pagarbos savajai profesijai dalis. Ignoruodamas savo kolegos talentą ir kūrybinius pasiekimus, aš paprasčiausiai išduodu ir pačią savo profesiją. O visos kalbos apie mano kolegos ar kolegės lytį, rasę, tautybę ir seksualinę orientaciją (ypač kai jos paverčiamos argumentu profesinėje konkurencijoje) man apskritai atrodo tiesiog amoralios, o todėl ir nenusipelno nors kiek pagarbesnės ir rimtesnės XXI amžiaus žmogaus reakcijos.
Todėl ir nemėgstu PC. Tai pavojus akademinei laisvei, garbingai konkurencijai, sykiu ir žodžio bei raiškos laisvei, o svarbiausia - tai dar viena pastanga žmogų uždaryti jo(s) lytyje, rasėje arba klasėje - negi XX amžius dar neįrodė, kad tai pats tiesiausias kelias į naująją barbarybę?
O apie Europos multikultūralizmą, pagrįstą ta pačia politinio korektiškumo teorija ir praktika, turiu pasakyti, jog getuose gyvenantys imigrantai, dirbantys nekvalifikuotus darbus ir nesimokantys savo naujosios šalies kalbos bei nesiintegruojantys į jos visuomenę, bet užtat palaikantys multikultūralizmą, yra gan ciniškos ir veidmainiškos filosofijos aukos.
Tai filosofija, kuri trečiojo pasaulio žmonių laikymą (kone pagal apibrėžimą) atvykėliais darbininkais ir juodadarbių mase pakrikštijo skambiu multikultūralizmo vardu. Europos kairiesiems reikia proletariato, kuris juos palaikytų ir už juos balsuotų. Kadangi tas proletariatas nūdienos pasaulyje darosi įmanomas tik izoliuotų imigrantų dėka, multikultūralizmas ir tapo keliu į naująją proletariato kūrimo bei telkimo strategiją. Imigrantai Europos kairuoliams dažniausiai tėra išnykusio proletariato pakaitalas - savotiškas erzacproletariatas, ir tiek.
O alternatyva politiniam korektiškumui yra gan paprasta - pakanka nustoti vertinti žmones pagal jų lytį, rasę ir klasę. Lygiai kaip pakanka liautis dirbtinai segmentuoti visuomenę skaldant ją į gabalus ir formuojant tarpusavy nesusiliečiančias ir it monados izoliuotas ideologines grupes.
Kodėl? Todėl, kad šie dalykai yra tiesiog nesutaikomi su pačiais moderniosios visuomenės pagrindais - laisve, lygybe, bendra politine ir viešąja erdve, taip pat ir pilietiniu solidarumu.
