Turbūt daugelis skaitytojų puikiai pamena nemarųjį Milošo Formano filmą „Amadeus“, kuriame įspūdingai atverta pavydo anatomija. Pavydas jame pavaizduotas kaip neapykantos forma ir daugiau ar mažiau įsisąmonintas noras sunaikinti žmogų, kuris jau vien savo egzistavimo faktu paneigia pavydinčiojo savirealizacijos projektą ir laimę.
Pavydas Milošo Formano šedevre yra neatsiejamas nuo vidutinybių, nepažįstančių kūrybos teikiamo buvimo pasaulyje džiaugsmo, vidutinybių, kurioms svarbiausia ne kūryba ir menas, o galia, prestižas ir pripažinimas. Dėl viso to vidutinybės pasiryžusios visaip kenkti ir net nužudyti tikruosius talentus. Dar daugiau – Formanas teigia, jog vidutinybė kūrybos sferoje niekada nebūna nekalta ir nepavojinga. Savo ribotumą įsisąmoninusi ir jį visokeriopai maskuojanti vidutinybė yra potencialus pamišėlis ir nusikaltėlis.
Pakanka prisiminti išprotėjusį Antonijų Saljerį, beprotnamyje pasiskelbiantį viso pasaulio vidutinybių šventuoju ir globėju, atleidžiančiu jiems visas jų nuodėmes. Ne veltui anglų dramaturgo Piterio Šeferio pjesė, pagal kurią sukurtas Formano filmas, pavadinta „Amadeus“ – Dievo meilė ir yra tiesioginis kelias į kūrybinį genijų, kurio nepažįstanti vidutinybė negali tikėti į Dievą ir mylėti žmonių. Ne veltui Saljeris sudegina kryžių židinyje, taip dramatiškai ir drastiškai protestuodamas prieš lemtingą neteisybę – Volfgango Amadėjaus Mocarto genijų ir savąją apgailėtiną vidutinybę.
Žinoma, Saljerio likimas buvo ir tebelieka nepavydėtinas. Juk, rimtai kalbant, nėra ir niekada nebuvo jokių įrodymų, kad jis nužudė Mocartą – tai buvo viso labo tik gandai. Po Aleksandro Puškino „Mažųjų tragedijų“ pasirodymo muzikantai ir orkestrai Rusijoje atsisakydavo atlikti Saljerio kūrinius – taip savo kūrinyje „Mocartas ir Saljeris“ liūdną ir nepavydėtiną šio Vienoje daug metų gyvenusio ir kūrusio italų kompozitoriaus reputaciją pradėjo formuoti didysis rusų poetas. Šeferis ir Formanas dar labiau sustiprino šią nepagrįstą Saljerio nuvainikavimo ir demonizavimo istoriją.
O tiesa yra tokia, kad Saljeris buvo garsiausias XVIII a. antrosios pusės ir XIX a. pradžiosVienos (vadinasi, ir visos ano meto muzikinės Europos) operos ir vokalinio meistriškumo specialistas, pas kurį tobulinosi Francas Šubertas ir Liudvigas van Bethovenas. Saljerio būta ne genijaus, bet tikro profesionalo ir puikaus pedagogo. Jei profesionalas ir pedagogas jame sukilo prieš visada racionalisto protestą sukeliantį ir racionaliai nepaaiškinamą genijų, tai vis dėlto nebuvo priežastis sukurti Saljerio – apgailėtinos menkystos, niekšo ir vidutinybės – legendą.
Kad ir kaip būtų, verta dėmesio idėja, kad vidutinybė yra ne tik kūrybinio ribotumo, bet ir neapykantos tikram kūrėjui diagnozė ir pasirengimas mirti arba pražudyti kitus dėl galios, reikšmingumo ir prestižo.
Pavydo kaukės
Akivaizdu, kad egzistuoja ne tik pavydo psichologija, bet ir pavydo sociologija. Vertinant žmogų kaip psichinę būtybę, darosi akivaizdu, jog visame pasaulyje žmonės pavydi arba pavyduliauja. Anglų kalbos žodis „envy“ nusako galios, turto, sėkmės ir prestižo pavydą, bet iš prancūzų kalbos į anglų kalbą atkeliavęs žodis „jealousy“ reiškia pavyduliavimą dėl trečiojo asmens, t.y. žmogaus, kurio meilės arba draugystės siekia pavyduliaujantis žmogus. Sykiu verta pastebėti, jog pavyduliauja neretai despotiški, valdingi, kitais besąlygiškai disponuoti linkę žmonės, siekiantys, kad kiti jiems tiesiog priklausytų.
Abi šios pavydo rūšys yra visuotinai paplitusios pasaulyje ir jų kultūriniai skirtumai – lygiai kaip ir apskritai kultūriniai skirtumai žmogiškųjų aistrų bei afektų sferoje – turbūt nėra dideli. Aistros ir jausmai, kaip ir fizinis skausmas bei kančia, yra bendražmogiški dalykai. Skirtis gali nebent tik jų atvėrimo arba maskavimo laipsnis bei niuansai. Pavydas ir kančia gali būti teatrališki bei rėksmingi, gali būti tylūs, bet nuo to žmonėms pasaulis netampa mielesnis, o gyvenimas – saugesnis ar geresnis.
Gerokai įdomesnė yra pavydo sociologija – kitaip tariant, pavydo pavertimas socialinės kontrolės varomąja jėga ir spyruokle, niekada jo neįvardijant ir maskuojant jį kaip tariamas idėjines kovas, vertybinius ginčus, tapatybės konstravimą, istorinės tradicijos ir tikėjimo palaikymą ar gynimą ir lojalumą savajai bendruomenei. Juk savo konkurento arba priešo nekenčiantis žmogus niekada neprisipažins (beje, ne tik kitiems, bet ir pačiam sau), kad už tariamos ideologinės neapykantos ir politinio piešiškumo slypi paprasčiausias pavydas kitam dėl jo galios, turto, autoriteto, pripažinimo arba kūrybinių pasiekimų.
Visada pavyduolis sieks savo neigiamą ir kategoriškai atmetamą žmogų pavaizduoti kaip neaiškų, nukrypstantį nuo normos ar kanono, nekruopštų, neprecizišką, negriežtą, nepatikimą – beje, griežtumas, preciziškumas ir tariamas kanono saugojimas dažniausiai tampa tobulomis pavydo kaukėmis. Dar dažniau pavydas maskuojamas kaip tradicijos, tikėjimo, institucijos arba bendruomenės, tautos ir tėvynės gynimas nuo kosmopolitų, nelojalių kritikų, bešaknių asmenų ir panašiai.
Dažniausiai už viso šito lojalumo institucijai, profesijai ir šaliai maskarado slypi paprasčiausias pavydas talentingesniam ir iš galios struktūrų bei valstybės institucijų kontrolės išslydusiam žmogui. Būtent šitą pavydo ir neapykantos sociologijos aspektą perpratę anglai patriotizmą vadina paskutine niekšo priebėga – žinoma, tai ne menkina patriotizmą, o tik primena, kad niekšui patriotizmas dažniausiai tampa savo paties juodos biografijos perrašymo instrumentu ir nekenčiamų žmonių atakavimo ginklu.
Ar pavydima garsenybėms ir žvaigždėms?
Pavydas mažiau tarpsta mišriose grupėse ir daugiasluoksnėse, daugialypėse moderniose visuomenėse, kuriose dažniausiai žmonių skirtumai būna tokie dideli, kad paprasčiausiai nebelieka kam ir ko pavydėti – negali juk pavydėti talentingam sportininkui jo pajamų pats nebūdamas sportininkas. Nuo eilinių visuomenės narių nutolusią garsenybę ar žvaigždę apsaugo jos legenda ir masinės kultūros bei medijų sukurta bedugnė tarp realių žmonių ir žvaigždžių.
Tad pavydėti žvaigždei neįmanoma dėl jos nerealumo ir nutolimo nuo mūsų – tai nūdienos žmogaus pasakos pasaulis, kuriame negalima ir beprasmiška pavydėti burtininkams, riteriams, karalaitėms ir princams. Apie juos galima tik svajoti. Mes niekada nepavydime kažkam, kas mums nėra iki galo realu ir ko mes neatpažįstame kaip savo aplinkos dalies. Negali juk pavydėti mitui. Mitologizacija apsaugo nuo pavydo. Trumpai tariant, masinė kultūra, konstruojanti stebuklinius siužetus ir pasakas paaugliams ir suaugusiems, sykiu sukuria ir saugiklius, apsaugančius žvaigždes nuo pavydo ir neapykantos.
Pavydas uždarose bendruomenėse
Iš tikrųjų pavydima panašiems į save, užkopusiems aukščiau socialinėmis kopėčiomis arba pelniusiems didesnį pripažinimą. Pavydima būtent todėl, kad daugiau pasiekė panašus į pavydinčiuosius – žmogus iš to paties rato. Kadangi nieko nėra sunkiau pakeliamo už sėkmę ir pripažinimą tų, kuriuos gerai pažįsti ir ilgai stebi (ar net kartu formuojiesi toje pačioje aplinkoje), galima teigti, jog pavydas sociologiškai yra visų pirma uždarų grupių ir hermetiškų bendruomenių fenomenas. Pavydas labiau reiškiasi mažose profesinėse bendruomenėse arba vienalypėse elito grupėse, kuriose kovos dėl galios, pripažinimo ir prestižo esti ypač aršios.
Žmonės, visą savo gyvenimą pastatę ant vienos kortos – ar tai būtų tyrimo metodas, ar institucija, ar grupė, ar aplinka, – visada dramatiškai reaguoja į tos pačios grupės nario sėkmę. Akademinėms grupėms būdinga akcentuoti komandos – arba darnios grupės – etiką ir neišsiskyrimą iš kitų būtent todėl, kad akademiniai žmonės itin sunkiai pakelia talento susiformavimą arba greitą atsiskleidimą, jei tas talentas atkeliauja iš saviškių, t.y. tos pačios grupės.
Niekas taip nekapoja iškilesnių – ir ypač sunkiai kontroliuojamų – galvų kaip uždaros akademinės grupės. Todėl kūrybinių kolektyvų ir akademinių grupių internacionalizacija, lydima tarptautinių darbo kokybės ir profesionalumo kriterijų įsigalėjimo, yra pirmasis ir esminis priešnuodis prieš pavydo ir neapykantos skleidžiamus akademinių klikų nuodus. Padeda ir grupių mišrumas – ypač disciplinos ir metodo požiūriu. Tarpdisciplininiai mąstytojai ir plataus masto kūrėjai niekada neužsibūna uždarose grupėse, nesureikšmina jų ir natūraliai domisi kitokiais, į save nepanašiais.
O visuomenės gyvenime ir kultūroje laimi tos grupės, kuriose esama žmonių iš skirtingų sričių, profesijų ar bent jau mokslo ir meno sričių. Beje, dažniausiai jos būna įdomesnės ir intelektualiniu požiūriu. Panašiųjų bendruomenė yra gyvenimo etapas, iš kurio tiesiog yra išaugama (žinoma, vieni išauga, kiti ne). Panašiai esama ir jaunimo subkultūrose ar mokymosi metų draugijose, kuriose gali gauti kažką labai svarbaus, bet laiku iš jų nepasitraukęs ir užsibuvęs jose gali sustoti ir nebebręsti.
Ar lietuviai yra pavydūs?
Jei ir pavydūs, tai tikrai ne dėl kokios nors unikaliai ydingos lietuvių prigimties, o dėl individualizmo etikos stokos ir uždarų bendruomenių skatinimo net ir modernioje visuomenėje. Mūsuose vis dar norima gabiųjų lojalumo ir paklusnumo, užuot savo viltis siejus su jų kuriamomis idėjomis ir inovacijomis. Su nepasitikėjimu žvelgiant į individualizmo etiką ir atsisakant suprasti, kad tik save ir kitus gerbiantis orus individas gali būti iš tikrųjų socialus ir lojalus, mūsuose vis dar pernelyg sureikšminami lojalumo spektakliai ir kolektyvinio solidarumo ritualai, kurie yra puiki širma pagiežai ir pavydui maskuoti. Deja, lojalieji ir solidarieji mums turi būti tokie patys kaip ir mes. Mes pernelyg mėgstame panašius į save, aidu atkartojančius mus ir sukuriančius solidarumo iliuziją. Todėl ir pakanka menkiausios krizės, kad ši iliuzija subliūkštų kaip oro balionas.
Jokia kita kaukė taip nepriauga prie pavyduolio kaip kolektyvo solidarumo, kolektyvinio mąstymo, kolektyvinės moralės ir apskritai kolektyvizmo saugotojo kaukė. Vidutinybė visada šalia savęs saugo ir puoselėja kitą vidutinybę, galinčią sustiprinti arba pratęsti ją pačią.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
