Prisiminti ar užmiršti?
Nūdienos Europa tampa pavyzdžiu, kad net ir daug šimtmečių kariavusios šalys gali užmiršti savo skausmingą istoriją ir kartu kurti ateitį. Pakanka paminėti Prancūziją ir Vokietiją. Tad gebėjimas užmiršti žmonijai gali būti ne mažiau svarbus nei gebėjimas prisiminti.
Žmogus nustotų buvęs žmogumi be atminties – tai neginčytina tiesa. Bet visko prisiminimas, įskaitant ir nuolatinį fiksavimąsi ties trauminėmis patirtimis, pradeda deformuoti gyvenimą ir trukdyti tiek individo, tiek jo santykių su visuomene tobulėjimui. O ką jau kabėti apie tuos atvejus, kai prisiminimas yra fabrikuojamas dabarties politikos tikslais ir tampa manipuliacija bei fikcija?
Balkanai nuo 1992 metų tapo iš užančio ištrauktos ir čia pat, akyse ir vietoje gaminamos istorijos pavyzdžiu. Ilgus dešimtmečius neminėję XX amžiaus dramų ir, kaip visiems atrodė, internacionalizmo stebuklą sukūrę Jugoslavijos žmonės kone per naktį, tarsi Slobodano Miloševičiaus nacionalkomunizmo užhipnotizuoti, staiga prisiminė ir kroatų karo nusikaltimus, ir seniai užmirštą tarpusavio skilimą į komunistus ir „četnikus“ (ikikarinės Serbijos monarchijos šalininkus, rojalistus-nacionalistus), ir panašiai.
Sarajevo tragedija
Sarajevas – tai ne tik Jugoslavijos projekto žlugimo ir jos istorijos pabaigos, bet ir Europos trapumo ženklas. 1984 metais Sarajevas tapo žinomas pasauliui kaip olimpinis miestas. Nuo 1992 metų Sarajevas visiems buvo žinomas kaip apsiaustas miestas. Jis tapo Europos minkštos, bet, deja, neretai ir bedantės, neprincipingos, impotentiškos politikos įkaitu bei gyvu priekaištu.
Kerinčio grožio miestas, kuriame kaip jokiame kitame Europos mieste taikiai koegzistuoja barokinės katalikų bažnyčios ir mečetės, kuriame skleidžiasi ir persipina Vakarų ir Rytų civilizacijos bei gyvenimo formos, tapo sušaudytu miestu, kurį apsiautę serbų snaiperiai be atrankos šaudė į vaikus, moteris, dviračiais važiuojančias poras. Ant kalvų įsikūrę serbai nuolat apšaudė net tuos objektus, kuriuose nieko, išskyrus, civilius, negalėjo būti.
Čia papildomai išgarsėjo kontroversiškas rašytojas, Rusijos nacionalbolševikų partijos dvasinis lyderis Eduardas Limonovas, šaudęs nuo kalvų į, kaip jam paaiškino ir kaip jis pats teigė, slavams priešišką musulmonų miestą.
Nuo 1992 iki 1995 metų Sarajevas buvo 44 mėnesius, t.y. beveik 4 metus, apsiaustas serbų. Per apsiausties laiką Sarajeve žuvo apie 11000 žmonių, jų tarpe apie 1400 vaikų.
Man prieš dešimt dienų su grupe konferencijos dalyvių teko Sarajeve trumpai dalyvauti bosniakų (Bosnijos musulmonų) įvykyje, kuriame buvo minimos trijų vaikų žuvimo nuo granatos skeveldrų keturioliktosios metinės. 1992 metais dviejų vaikų netekusi motina 1995 metais susilaukė sūnaus Ibrahimo, kuris gražia anglų kalba padėkojo susirinkusiems už jų dėmesį savo šeimai.
Į dalis suskaldytas gyvenimas
Kad ir kaip būtų, Bosnija ir Hercegovina sukrečia ne tik Sarajevo apsiausties prisiminimais ir aukomis. Man teko susipažinti su serbų generolu, tapusiu Sarajevo didvyriu. Daug metų gyvenęs Sarajeve, jis atsisakė paklusti S. Miloševičiaus kariuomenės vadovybei ir pradėjo organizuoti miesto gynybą.
Serbams jis – išdavikas, bosniakams – ginklo brolis ir draugas, o pats jis pasakė, jog tą lemtingą akimirką pasirinko būti ne vien-tik-serbu, o tiesiog žmogumi ir sarajeviečiu, negalėjusiu nukreipti ginklo į nekaltus žmones ir bendrapiliečius.
Būtent šis narsus ir kilnus žmogus aiškino mums Bosnijos ir Hercegovinos būklę, kuri iš pamatų griauna ir atmeta dabartinės Europos tvarką bei logiką. Šiuo metu Bosnijoje ir Hercegovinoje veikia 14 konstitucijų (bosniakų, serbų, kroatų, t.y. etninių grupių, ir kantonų, į kuriuos yra padalinta respublika).
Šalyje veikia 8 vienas su kitu jokių sąlyčio taškų neturintys universitetai – suprantama, įkurti ir veikiantys pagal etninį principą, neleidžiantį bosniakams lankyti serbų ar kroatų universiteto ir atvirkščiai. Bet ir tai dar nėra šitos tarpusavio izoliacijos ir segregacijos kulminacija.
Bosnijoje ir Hercegovinoje galioja visiškas informacinis ir energetinis pasidalijimas į tarpusavyje izoliuotas erdves. Telefono kortelės, kurios veikia serbų teritorijoje, veikia ir Serbijoje, bet nieku gyvu ne tos pačios respublikos kitame kantone, kuriame gyvena bosniakai ar kroatai. Štai čia jau prasideda politinė šizofrenija.
Ar Europa pasimokė iš Sarajevo?
1993 metų kovo-balandžio mėnesiais Susan Sontag apsiaustame Sarajeve pastatė Samuelio Becketto „Godo belaukiant“. S. Sontag mylėjo šį Dievo ir Jo stebuklo laukusį miestą, kurį paskutinį kartą aplankė 2002 metais.
Sarajevas – tai Europos istorijos ir likimo ženklas. Čia 1914 metais serbų studentas Gavrilo Principas nušovė Austrijos-Vengrijos imperijos sosto paveldėtoją Franzą Ferdinandą. Kartu su Pirmuoju pasauliniu karu čia prasidėjo XX amžius. Kartu su Sarajevo apsiaustimi čia XX amžius ir baigėsi.
1992 metų rugpjūčio 26 dieną serbai Sarajeve sudegino Nacionalinę ir universitetinę biblioteką – žuvo 2 milijonai knygų ir spaudinių. Beje, tą patį darė ir naciai, ir jų pirmtakai bei mentaliniai palikuonys, siekdami sunaikinti ne tik persekiojamųjų ir žudomųjų fizinę gyvybę, bet ir orumą, savivoką bei tapatybę.
Dabar toje vietoje stovi tuščia, bet didinga, musulmoniškų formų ir skraidančių paukščių pilna „Viječnica“. Lygiai tą pačią dieną, kai joje buvo nužudyta biblioteka – 1492 metų rugpjūčio 26 dieną – prieš 500 metų buvo sudeginta Didžioji Kordobos biblioteka.
Deja, destrukcijos repertuaras lieka toks pat siauras ir pažįstamas, tad neapsigaukime manydami, jog visa tai niekada nebegali pasikartoti. O ką jau bekalbėti apie Srebrenicą, kurioje olandų karių akyse serbai per dvi dienas išžudė apie 8000 žmonių – po Antrojo pasaulinio karo tai buvo baisiausias masinių žudynių ir genocido aktas Europoje.
XX amžius prasidėjo ir baigėsi karu Sarajeve. Čia gyvenę įvairių kultūrų ir religijų žmonės buvo persipynę ir susiję daug glaudžiau nei tai kada nors buvo Vakarų Europoje. Ar tai nėra grėsmingas perspėjimas visai Europai? Ar Balkanai nebuvo baisios multikultūralizmo krizės pradžia?
Todėl neklausk, kam skambina varpai.
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
