Režimo ruporai ir cerberiai
Prasidėjus Sovietų Sąjungos dezintegracijos procesui, kurį daugelis vis dar bijojo šitaip įvardinti ir todėl garsiai vadino pertvarka ar perestroika, didžiausios politinės dramos pirmą kartą per visą imperijos istoriją vyko ne slaptai, o viešumoje. Viena iš tokių kovos arenų tapo paskutinysis Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatų suvažiavimas Maskvoje, kurioje ypatingas vaidmuo teko Lietuvos deputatams.
Ne vienas turbūt pamena, kaip pačius drąsiausius kalbėtojus, išdrįsusius pasakyti visą tiesą apie kriminalinį sovietų režimą ir jo nusikaltimus žmonijai, puolė net ne valdžios atstovai, o kiti deputatai, kaltinę „išsišokėlius“ valstybės juodinimu, sovietinio politinio elito dergimu ir panašiai. Tarp jų būta ir karo veteranų, ir funkcionierių, ir visiškai jaunų žmonių.
Niekada neužmiršiu, kaip Afganistano karo dalyviu prisistatęs jaunas žmogus užsipuolė legendinį disidentą akademiką Andrejų Sacharovą. Didysis žmogaus teisių gynėjas tyliai kalbėjo ir šypsojosi, kai rėkianti ir grūmojanti minia jį nutraukė ir neleido jam kalbėti. Tada man dingtelėjo mintis, kad tikroji drąsa visada kalba tyliai, mandagiai ir ryžtingai, o baimė yra brutali ir rėksminga.
Būtent šiuos režimo ruporus ir cerberius, vadinusius save deputatais ir, ko gero, nuoširdžiai tikėjusius savo veiksmų natūralumu ir laisve, bebaimis rusų istorikas Jurijus Afanasjevas (beje, pirmasis garsiai paskelbęs Rusijoje, kad Baltijos šalys buvo Sovietų Sąjungos okupuotos) pavadino agresyviai paklusnia dauguma.
Ši dauguma anaiptol nėra paprasto konformizmo ir oportunizmo atvejis. Jos sukeliamos kolektyvinės isterijos visada tarnauja galią turintiesiems ir yra tiesiogiai nukreiptos prieš tuos, kurie ryžtasi pasakyti tiesą apie žmonių pavergimą. Tai mentalinės baudžiavos forma, kuri pasireiškia neapykanta tiems, kurie sukyla prieš Šeimininką. Sykiu tai priešiškumas tiems, kurie atsisako kolektyvinio mąstymo, minios fobijų bei prietarų, ir ryžtasi vadovautis savo individualiu protu ir sąžine.
Kadangi agresyviai paklusnioji dauguma yra ne aritmetinė žmonių suma, o socialinė-psichologinė būklė ir sykiu tam tikra konfliktinė situacija, ją sudarantys žmonės gali būti patys įvairiausi. Vieni ilgainiui susiprotėja ir palieka šią politinę minią, skirtą kitaminčiams sudoroti, bet kiti yra apimti iliuzijos, kad tik šioje daugumoje patiria savo tikrąją svarbą ir narsą. Jie yra tobulas bet kurios diktatūros ar valdžią uzurpavusio klikos palaikymo instrumentas.
Ar mes išsivadavome iš mentalinės baudžiavos?
Deja, tenka konstatuoti faktą, kad per šešiolika nepriklausomybės ir savarankiško gyvenimo metų Lietuva taip ir neišsivadavo iš to paties mentalinės baudžiavos sindromo, kuris mus pačius kažkada šokiravo stebint, su kokia zoologine neapykanta sovietiniai deputatai puolė žmones, gynusius savo ir kitų laisvę.
Mes ką tik stebėjome iš esmės tokią pačią daugumą, smerkusią Krekenavos agrofirmos darbininkę Dalią Budrevičienę, išdrįsusią sukilti prieš Šeimininką. Žmonės, pasmerkiantys saviškį, pasakiusį tą, ką visi puikiai žino, bet nutyli dėl savo saugumo ir vokelio, tą pačią akimirką nustoja politinių bei moralinių individų vardo ir virsta minia.
Ar agresyviai paklusnioji dauguma visada reiškiasi tik kaip mobile vulgus – t.y. kaip vulgari, brutali ir tamsi minia? Žinoma, ne. Agresyviai paklusnioji dauguma egzistuoja ir Lietuvos universitetuose, kuriuose įžeidimu akademinei bendruomenei laikomas nemalonių faktų atskleidimas ir elementarus tiesos sakymas.
Jei universitete ribojama akademinė laisvė, prasilenkiama su garbės kodeksu ir nepagarbiai elgiamasi su kolegomis, tai nelaikoma įžeidimu akademinei bendruomenei. Bet jei visa tai yra įvardijama, šitą išdrįsę pasakyti laikomi akademinės bendruomenės įžeidinėtojais ir universiteto dergėjais.
Belieka tik spėlioti, kiek nesaugūs jaučiasi išsilavinę ir pagal apibrėžimą savo ir svetimą orumą turintys ginti akademiniai žmonės, jei maištas prieš Šeimininką (arba elementarus neoficialios nuomonės bei kritikos išsakymas) jų yra traktuojamas kaip jų pačių ir viso universiteto įžeidimas.
Ar galima ginčus viešinti?
Rusai turi posakį, kuris, verčiant jį pažodžiui, skelbia, jog negalima iš trobos išnešti ginčo – reikia susitarti ne viešumoje, o tarp savęs. Žinoma, šis posakis daug pasako apie nepasitikėjimą viešąja morale, o gal ir apie jos nebuvimą visuomenėje, kurioje tokia pozicija tampa dominuojančia.Vakarų politinės kultūros logika nuo antikinės Graikijos laikų yra absoliučiai priešinga – ji skelbia, jog amoralu yra užsiiminėti rūmų intrigomis ir suokalbiais, laikant juos išminties ženklu ir nediskutuojant bei nesitariant viešumoje.
Štai tokia apversta politinė logika šiuo metu vis stipriau reiškiasi Lietuvoje. Mūsų akyse gimsta kažkokia korporatyvinė etika – uždarų grupių etika be viešosios moralės, t.y. etika, kuriai spauda, žiniasklaida, viešos diskusijos ir pats viešumas yra blogis, o tylios derybos tarpusavyje reiškia savaiminį gėrį ir aukščiausią išmintį. Iš tikrųjų tai yra demokratijai pavojingas elgesio modelis, kuris yra naudingas tik uždaromis ir korumpuotoms grupėms.
Įdomu būtų sužinoti, nuo kada žiniasklaida, spauda ir viešumas graso demokratinėje valstybėje veikiančių institucijų stabilumui ir gerovei? Nuo kada demokratinė kontrolė ir viešoji nuomonė yra modernių institucijų priešai? Gal geriau ir moraliau yra žaisti jėgos žaidimus ir dėlioti įtakos bei galios pasjansą, pastarąjį laikant aukščiausia universitetinės autonomijos forma?
Agresyviai paklusnioji dauguma bijo viešumo. Lygiai kaip ir jos Šeimininkas. Todėl viešai pasisakantis ir savo poziciją atveriantis žmogus tos daugumos visada bus laikomas išsišokėliu, negerbiančiu kolektyvo.
Su šia moraline ir politine perversija galima kovoti tik viešumu.
Dienraštis „Klaipėda“, www.klaipeda.daily.lt
